...ir vistiek Tu gyvensi tol, kol gyva aš būsiu (:

"Gražus ir didelis yra gyvenimo namas. Jame labai daug durų. Ir kiekvienais metais vis atveri naujas ir naujas. Šiandien Tu atvėrei 50-tą savo gyvenimo kambarį..."

Ne, neatvėrei. Ir man dėl to vis dar skauda. Mažiau, bet skauda.

Šiandiena kvepia atsiminimais apie Tave.

Trečiasis ruduo be Tavęs ir tikriausiai pirmasis, kai aš pastebiu koks gražus jis gali būt. Ir Kalėdų pagaliau vėl pradėjau norėt.

Didžiuojuosi vadindamasi Vaida (:

Didžiuojuosi turėdama Zasimavičiūtės pavardę (:

Didžiuojuosi būdama Zeniuko mergaite (:

Didžiuojuosi galėdama pasakyt "Taip, Jis buvo MANO tėtis, MANO mylimas tėtukas (:

Švieselės ((:

Paširdžius ir vėl kutena tie geri jausmai (:

Galbūt tie visi nusivylimai dar labiau padėjo emociškai tobulėt ir suprast, kad tai ką turiu yra gražiausia. Koks velniškai teisus yra Justelis sakydamas, jog kiekvieną dieną reikia sutikt padėkojant, kad Tu turi būtent tą dieną.

Nesibaigiantys laimės šaltiniai, iš kurių norisi atsigert kaskart kai pajunti, kad virš Tavo galvos plaukia patamsėję ir sunkūs debesėliai. Gera, kai turi tokių šaltinėlių. O kai neturi tokių ? Neee, nebūna taip. Visvien yra kažkokių, nors ir labai mažulyčių švieselių, kurios apšviečia Tavo gyvenimo takelį, tiesiog laukdamas kažkokios didžiosios šviesos nematai ar net gi nesistengi pamatyt, kad visai šalia Tavęs tyliai laukia laimė. Tavo laimė ir yra tas mažutes švieseles surinkt į vieną didelę, ir kaskart sutikus kitą tokį pat laimės ieškotoją kaip ir Tu, padovanot Jam vieną iš tų žiburėlių. Juk taip gera matyt švytinčias žmonių akis (:

* * *

Ačiū už jaukų vakarą mano džiaugsmeliams : Nerutei, Linutei, Ingutei ir Justeliui („Man px, aš fainas ! ;D ) ;* ;* ;*

"...ir tie kas buvo DRAUGAI, dabar tiktai pažįstami."

Ir nieko nekomentuosiu. Kam reiks - tas susipras ir pamąstys (arba ne).

Gyvenu (:

Tyla iš išorės, o viduje tiek daug šviesių minčių. Tikriausiai dabar išgyvenu pačias gražiausias akimirkas (:

P.S.: Ar pastebėjai kokia graži šiandien diena buvo ? :)

Maži balti džiaugsmeliai (:

„...gink savo liūdesį lauk ! Ar žinai ? Vasaris nebus amžinai.“

Visą dieną sukosi šitie žodžiai iš dainos mano galvoj, nes orai iš tikrųjų priminė tą žiemos mėnesį.

Taip, sutinku, kad ne itin malonus tas snieguotas lietus ir vėjas kai pačiam reikia su tuom susidurti, bet... Ar gi negražu pasiėmus didelį didelį puodelį karštos arbatos ir įsitaisius ant palangės stebėt tai, kas vyksta ? Tada tie sniego kąsneliai atrodo kaip maži mažulyčiai žmogeliukai su parašiutukais, kurie leidžiasi į žemę nešdami mažus džiaugsmelius (ooou, kai atsimenu tas žiemas ir tuos mažus džiaugsmelius, iškart pasidaro taip šilta širdyje... (; ).

Nežinau kodėl, bet visi maži ir kartais kitų net nepastebimi gyvenimo stebuklėliai man kartais būna begalybes kartų mielesni ir džiugesni negu tie, kuriais džiaugtis įparsta daugumai iš mūsų.

* * *

Šiąnakt miegosiu savo lovoj ir sapnuosiu mažų baltų džiaugsmelių karalystę (:

...o aš myliu ! (;

Manęs klausė ar nesu įsimylėjus. Tikrai tokia atrodau ? :>

Dabar išgyvenu pačius geriausius jausmus, kuriuos, kaip bebūtų keista, man padovanojo ruduo. Vieniems šitas sezonas - depresijų ir tamsos metas, o man... Aš galiu stovėt lietuj be skėčio ir šypsotis, nes dabar išgyvenu pačią didžiausią meilę - meilę gyvenimui (:

Toks jausmas, tarsi kas nors mano viduje būtų uždegęs tūkstančius spalvotų žiburėlių, nuo kurių mano pasaulis pasidarė šviesus šviesus.

Kad jaustumeis laimingu nebūtina laukt pavasario ar įsimylėt vieną konkretų žmogų. Užtenka mokėt džiaugtis gyvenimu ir pasiimt iš jo tai, ko Tau norisi (: