The END of MY AUTUMN (:

Va taip ir baigiasi mano ruduo - su pilna galva abejonių, su penketu iš tapsmo, su geromis naujienomis iš kalbos kultūros, su sėkmingai pradėtu bendrosios psichologijos namų darbu, su ilgesingais žvilgsniais pro langą, su šypseną keičiančiom šiek tiek liūdnokom ir slogiom mintim, bet svarbiausia - su žinojimu, kad kažkas apie Tave pagalvoja ir pačiu tinkamiausiu metu tai parodo (:

Aš tikiuosi, kad mano lopetėlė nesupyks dėl paviešinto pokalbio dalelytės. Tiesiog noriu pasidžiaugt, kokių nuostabių žmonių yra mano gyvenime :)

[17:30:25] Inga: tik norėjau pasakyti kad labai tave myliu
[17:30:26] Inga: :)
[17:30:32] Inga: ir apkabinti
[17:30:34] Inga: (hug)
[17:31:13] Zasimavičių Vaida. (:: Ooou, aš Tave irgi labai myliu (h) (hug)
[17:31:30] Inga: (blush)
[17:31:53] Inga: paskaiciau tavo sviesu bloga (sun)
[17:32:08] Inga: praskaidrino vakara
[17:32:08] Inga: :)
[17:32:58] Zasimavičių Vaida. (:: Labai džiaugiuosi dėl to ;>
[17:33:09] Inga: :)
[17:33:28] Inga: kaip noreciau kad pereitum i vliniu
[17:33:32] Inga: (wasntme)
[17:33:45] Inga: eitume kada padainuot katedros aikstej,kaip svajojom
[17:33:46] Inga: ;)

* * *

Mano ruduo tikrai šypsojosi (:

Tiems, dėl kurių gyvenu (:

Geras jausmas, kai žinai, jog Tave supa geri žmonės (:

Ir taip negera pasidaro ant širdutės, kai kartais pats to nenorėdamas padarai kažką tokio, kas žeidžia tą Tavo gyvenimo švieselę, todėl...

...noriu labai atsiprašyt tų, kuriems esu vienaip ar kitaip nusikaltus. Esat dalis mano gyvenimo ir aš nenoriu Jūsų prarasti.

* * *

Mano pasaulis šypsosi, kai žinau, kad turiu žmones, kurių dėka mano dienos daug šviesesnės (:

Mažų džiaugsmų didelė laimė (:

Visiškai netyčia šiandien į mano rankas papuolė tas lapelis iš savaitgalinio praktikos užsiėmimo, kada vienas kitam rašėm gerąsias savybes. Manosios :

• nepasiduodanti;
• maloni;
• beprotiškai linksma;
• nuoširdi;
• veikli;
• aktyvi;
• labai draugiška ir bendraujanti;
• rami;
• draugiška;
• šilta;
• pozityvi;
• gražus balsas;
• nuostabi šypsena;
• primeni aktorę;
• labai teigiama - gerietė.

Ir tie visi žodžiai manyje įjungia visus laimės aparatėlius, kad visa sistema veiktų pilnai :))

Tokie laimės trupinėliai ir sudaro mano didžiąją laimę, kuria labai norisi dalintis (:

* * *

Nežinau ar teisingai pasakysiu, bet šiandien manyje tų gerųjų emocijų tiek daaauuug, kad jaučiu būtinybę kažkokiu būdu jas kur nors apgyvendint, todėl susidraugausiu su arbatos puodeliu, ant kurio nupaišyti du linksmi paršeliai (tada, kai jį įsigijau dar sirgau paršeliais, o ne boružėlėm, kaip kad dabar), išsitrauksiu iš dėklo apdulkėjusią gitarą (mane taip sąžinė graužia, kad taip retai ją į rankas paimu) ir eilinį kartą užsidarysiu savam pasaulėly (: O ten gražu... Ir kvepia žemuogėm :>

Muzika (:

Man muzika visada buvo kažkas daugiau už garsus. Aš galėdavau sėdėt ir įsijaust į kiekvieną natą, kiekvieną pauzę ir taip išgyvent pačius nuostabiausius jausmus.

Taip, muzika man - jausmai. Įdomu spėlioti kokius jausmus ir išgyvenimus kurdamas tą konkrečią melodiją žmogus vertė natomis. O ir pačiai visuomet smagu jaust tuos širpuliukus, kai skamba mylima daina (:

Pamenu, kai tėtis man nupirko gitarą - paprastutę, nebrangią, bet kiek džiaugsmo man ji atnešė. Po šitiek metų kantraus ir tylaus laukimo aš pagaliau turėjau tai, apie ką tiek ilgai svajojau. Iš pradžių bijojau prisiliest, man tas instrumentas buvo kaip Dievas. Žinoma, dabar juokinga, kai prisimenu, kad tą patį vakarą po bandymų iš šešiastygės ji tapo penkiastyge :> Tada buvau ta, kuri mokykloje buvo geriau žinoma kaip "ta mergaitė su gitara" negu Vaida (:

Atsimenu ir muzikos mokyklos kalėdinius koncertus, kai paklausyt savo mažųjų mocartų ir bethovenų susirinkdavo mamos, o pas mane visuomet ateidavo tėtis ir aš jausdavausi tokia ypatinga ir išskirtinė dėl to. Atsisėsdavau ir su dideliu dideliu jauduliuku susiieškojus akim tą savo didvyrį (aš visada galvodau, kad tik mano vienos tėtis mane taip myli, kad ateina pasižiūrėt koncertų, kuriuose grodavau) ir pradėdavau kūrinį ir bandydavau sudėt į jį viską, ką galėjau sudėt gražiausio. Grodavau ne publikai, ne sau. Grodavau tėčiui. Labai norėjau viską padaryt tobulai, kad tik jis man didžiuotųsi, nors puikiai žinojau, kad ir kaip būčiau pagrojusi - jis vistiek man šypsotųsi ir girtų (:

* * *

Ir visada man taip - pradedu vienu, baigiu kitu. Ir vis dažniau apie tėtį baigiasi mano įrašai. Dievas mato, kaip man trūksta jo. Galbūt žmonėms iš šono atrodo, kad tas dalykas jau praeity, ir kad aš stipri, bet anaiptol tai nėra visiška tiesa. Taip, man dabar jau lengviau, bet tai nereiškia, kad aš lengvai paleidau visus prisiminimus. Neee, aš iš tų kvailesnių, kurie įsikimba į praeitį ir bando viską saugot iki gyvenimo pabaigos. Tad jeigu jau esi mano gyvenime, žmogau, taip lengvai nedingsi, net ir labai norėdamas (: Ir kas kvailiausia - nemoku pati su savim kovot.

* * *

Ačiū visiems Dievams sėdintiems prie pulto, kurie šiandien 15:33 radijo bangomis man pasiuntė stebuklą mano ausims ir sielai - Jovanotti - A Te.mp3

Ačiū (;

Tamsūs debesėliai virš manęs paskutiniuoju metu. Jaučiu, jog tuoj jie jungsis ir prasidės smarki audra, po kurios tikiuos atsiras graži graži vaivorykštė, kurią mačiau iki šiol (:

Ačiū už visas šypsenas, gerus žodžius ir žinojimą, kad esu ne viena. Žmogiukai, jūs man patys geriausi vaistukai nuo visų pasaulio blogybių (hug)

Būkim draugais ? Ir vėl... :))

Pasiilgau tų vaikiškų barnių, nes priešingai nei dabar - jie buvo trumpalaikiai.

Todėl ir nenoriu suaugt, nes būti vaiku paprasčiau.

Ko dar ne vėlu : gal nutraukim šitą karą ir meskim savo kvailus principus lauk ?

...ir grįškim ten, kur viskas prasidėjo, tik šįkart sukurkim naują pabaigą (: