o dabar - reklama :]

Aną savaitę mieste mačiau reklamą, kad Kalėdų Senelis stebi mus ne tik prieš Kalėdas, bet visus apskritus metus, taigi, kaip jau aš kelis metus visiems burbuliuoju - gerus darbus reikia daryti VISADA :] Taigi, vieną tokį darbą galite padaryti jau dabar, .t.y. padėti gauti man labai reikšmingą popieriuką, kuris liudys apie besipildančią mano svajonę, kuri yra kokių maždaug 8 metų senumo :]

Ką reikia daryti? Tiesiog būti STUDENTE, kuri dabar turi arba kažkada turėjo rimtą draugystę (bet ne santuoką!), paspausti žemiau esančią nuorodą ir atsakyti į ten pateiktus klausimus :]

Ką daryti, jeigu padėti nori, bet neatitinki kriterijų? Pasidalinti nuoroda su savo mergina/sužadėtine/drauge/grupioke/kursioke/pussesere/bendradarbe/kambarioke/pažįstama ir pan. :]

P.S.: suprantu, kad žodžio „ačiū“ į kišenę neįsidėsi, bet ar ne smagu bus žinoti, kad prisidėjote prie kažkieno svajonės išsipildymo? :]

o štai ir anketa: http://apklausa.lt/f/studenciu-subjektyviai-vertinamos-tevu-tarpusavio-santykiu-kokybes-ir-pasiten-h7yhkq8/answers/new.fullpage

Su šypsena ir šiltais linkėjimais,

Vaida Z. :]

išvažiuoju

Lygiai trys naktys. Dabar jau tik tiek mus su kambarėliu taikos prospekte tesieja. Bandau sugalvot kaip reikės sutalpint 2,5 metų į savo Megę ir stebiu kaip toje erdvėje, kurioje gyvenau, telieka geltonos užuolaidos, žalias kilimas ir pažadai sau bei kitiems, kurių taip ir neišpildžiau. Aš neįsivaizduoju kaip atrodys sienos mano naujajam kambary, bet žinau į kokios spalvos akis žiūrėsiu rytais ir šitos minties man kol kas  pakanka atlaikyti visiems mažesniems ar didesniems virpesiams, kurie dabar purto mano įprastas ir stabilias dienas. Naujas puodelis ir galimybė iš savo gyvenamosios vietos "laikinoji sostinė" išbraukti pirmąjį žodį - apie tai kalbėjo vieną vakarą virtuvėje mano kambariokė, bet viską susirinkau aš, tačiau to, matyt man nepakako, ir kad pasijusčiau lengvesne atsisakiau vieno telefono numerio, padovanojau kitai mergaitei savo samaninį paltuką ir buvau nusprendusi, kad penktojo pavasario čia jau nebus, bet paskui supratau, kad aš per dažnai naktimis nusisuku į sieną ir jaučiu kažką.  Jaučiu ir dabar, tik nežinau kas tai, nes kartais norisi bėgt, kartais verkt, kartais šaukt, o kartais tai ima ir pradingsta su atviruku, atsiųstu geltoname voke vien dėl to, kad labai mėgstu pienes ir saulėgrąžas. Sunku man dabar, bet žinau, kad tai laikina. Lygiai taip pat laikina, kaip tos trys man likusios naktys taikos prospekte.

* * *

P.S.: praėjusią savaitę kartu su vienu atviruku iš Vokietijos gavau ir trijų berniukų nuotrauką: jų mama su manim pasidalino savo didžiausiu džiaugsmu – sūnumis (keturmečiu ir naujagimiais dvynukais). Tai buvo daug gražiau už bet kokį atviruką (net ir su boružėmis), kokį esu tik gavusi per savo dar trumputę postcrossingo istoriją.

geltonas kvadratėlis :]

Nuo šiandien vakarais taikos prospektas degs dar vienu geltonu kvadratėliu - grįžau. Nors ne, atvykau, nes grįžti noriu visai kitur - ten, kur dar nebuvau, bet tikiu, kad būsiu. Ir greičiau nei tiesiog kažkada. Atidarysiu ne namo, o namų daris, įsispirsiu į šlepetes, vandeniu užpilsiu du puodelius (o laikui bėgant ir daugiau) arbatos/kakavos/kavos ir nebereikės taip, kaip šiandien, liniuotėmis matuot dulkių sluoksnių, susikaupusių, kol manęs nebuvo, nes ten aš būsiu. Tačiau kol kas esu kitur ir su didele šypsena veide rankose laikau 17 atvirukų iš beveik viso pasaulio ir bandau atspėt ar taip, kaip tirpsta sniegas, su paskutiniu žiemos mėnesiu pasibaigs ir mano kontraktas su miestu, kuriame beveik nieko nepaliksiu. Aš dar nežinau kur pasitiksiu pavasarį - Kaune, Alytuj ar Vilniuj (laikau sukryžiuotus pirštukus), ir ta nežinomybė augina manyje kažką panašaus į labai bijantį, bet pakankamai ryžtingą kiškelį. Galbūt dėl to darau mažas ir nelabai revoliucijas ir perversmus savo spintoje, moksluose, virtuvėje, pomėgiuose, mintyse ir santykiuose. Ir kol kas man sekasi. O dabar pats metas laikinai gesint manąjį geltoną kvadračiuką - ryt pirmoji paskutinio semestro paskaita.

* * *

P.S.: dabar mano dievukas ne Michael Buble. Dabar man labiau patinka Jon Bon Jovi :]

jaukinantis ramumą :]

Iš viršaus leidžiasi sniegas: maždaug dviejų snaigių ant pirštinės per sekundę greičiu, iš dešinės į kairę (bet jeigu stovėtum prieš mane, Tau snigtų visiškai kitaip). Man sako, kad čia tik vėjas nuo medžių nupučia baltus krislus, o aš tikiu, kad tai kažkas iš viršaus barsto dangaus cukrų. Nors galbūt nėra didelio skirtumo kaip yra iš tikrųjų, nes bet kokiu atveju dabar pasaulis man atrodo minkštutis. O svarbiausia tai, kad užsnigo visus mano neseniai patirtus nusivylimus. Galbūt kada nors jiems atsitiks pavasaris, bet kol kas galvot apie tai man negalima - padedu mintims ir širdžiai jaukintis ramumą. Su arbata iš juodųjų serbentų uogienės. Su gražiomis istorijomis knygų puslapiuose ir filmuose. Su stygų įspaudais pirštuose. Su nuostabiomis melodijomis ir dainomis. Su šilta namų koridoriaus sienele. Su miegu, užklotu raudonu aguonų lauku. Net ir su valandomis, skirtomis kasti sniegą. Gal aš ir nesu pats laimingiausias žmogus pasauly (ar gali tokiuose dalykuose vykt varžybos?), bet man pakanka to, kad turiu priežasčių šypsotis. Galbūt dabar mano dienos šiek tiek pritemdytos nerimo ir nežinomybės, bet tikėjimas, kad stebuklai vyksta net tada, kai užgęsta šviesos, stumia mane į priekį. Kaip ir žmonės - geriausia, kas gali nutikt gyvenime. Su vienais iš jų susimojuojam per skaipą, dėl kitų baigiu išmokt autobusų, vykstančių į sostinę, tvarkaraštį, su trečiais išeinam palikt žingsnių sniege, o su ketvirtais susėdam ragaut garuojančio pyrago - gera turėt laiko patikrintų žmonių, su kuriais liūdesį dalinam pusiau, o džiaugsmą dvigubinam. Šiuo metu  neturiu tų jausmų jiems pasiūlyt, bet vien jau tai, kad nesinori gailėtis savęs, yra ženklas, kad laimė jau netoli. O kol kas aš bandau prisijaukint ramumą - namus visiems būsimiems džiaugsmams.

* * *

P.S.: 9,14 - skaičius, dėl kurio manim didžiuojasi visa didelė mano šeimyna :]