Iš viršaus leidžiasi sniegas: maždaug dviejų snaigių ant pirštinės per sekundę greičiu, iš
dešinės į kairę (bet jeigu stovėtum prieš mane, Tau snigtų visiškai
kitaip). Man sako, kad čia tik vėjas nuo medžių nupučia baltus krislus, o aš tikiu, kad tai kažkas iš viršaus barsto dangaus cukrų. Nors galbūt nėra didelio skirtumo kaip yra iš tikrųjų, nes bet kokiu atveju dabar pasaulis man atrodo minkštutis. O svarbiausia tai, kad užsnigo visus mano neseniai patirtus nusivylimus. Galbūt kada nors jiems atsitiks pavasaris, bet kol kas galvot apie tai man negalima - padedu mintims ir širdžiai jaukintis ramumą. Su arbata iš juodųjų serbentų uogienės. Su gražiomis istorijomis knygų puslapiuose ir filmuose. Su stygų įspaudais pirštuose. Su nuostabiomis melodijomis ir dainomis. Su šilta namų koridoriaus sienele. Su miegu, užklotu raudonu aguonų lauku. Net ir su valandomis, skirtomis kasti sniegą. Gal aš ir nesu pats laimingiausias žmogus pasauly (ar gali tokiuose dalykuose vykt varžybos?), bet man pakanka to, kad turiu priežasčių šypsotis. Galbūt dabar mano dienos šiek tiek pritemdytos nerimo ir nežinomybės, bet tikėjimas, kad stebuklai vyksta net tada, kai užgęsta šviesos, stumia mane į priekį. Kaip ir žmonės - geriausia, kas gali nutikt gyvenime. Su vienais iš jų susimojuojam per skaipą, dėl kitų baigiu išmokt autobusų, vykstančių į sostinę, tvarkaraštį, su trečiais išeinam palikt žingsnių sniege, o su ketvirtais susėdam ragaut garuojančio pyrago - gera turėt laiko patikrintų žmonių, su kuriais liūdesį dalinam pusiau, o džiaugsmą dvigubinam. Šiuo metu neturiu tų jausmų jiems pasiūlyt, bet vien jau tai, kad nesinori gailėtis savęs, yra ženklas, kad laimė jau netoli. O kol kas aš bandau prisijaukint ramumą - namus visiems būsimiems džiaugsmams.
* * *
P.S.: 9,14 - skaičius, dėl kurio manim didžiuojasi visa didelė mano šeimyna :]
