ne lapkritis, bet vistiek lietus...

...ne gruodis, bet vistiek sniegas: kad ir kaip tvirtai mergaitė belaikytų savo balionėlį, gali nutikt pilkų dalykų (ir visai nepadeda pavasaris). Kartais piktas vėjas būna stipresnis už šviesias svajones. Kartais taiklūs šauliai praduria tai, kuo tiki. O kartais svetimi balionėliai tampa ryškesniais ir gražesniais, todėl savasis tiesiog nebedžiugina. Būna kyli, kyli, kyli, kyli, kyli, kyli... ir staiga leidiesi. Rankoj lieka tik skiautės. Ir ką dabar daryt mergaitei: iš naujo ieškotis į ką įsikabint ar bandyt lopyt senąjį?

Išgert stiklinę šilto pieno su medum ir gerai išsimiegot - tą jai siūlo mama, bet mergaitė žino, kad problemų su sausainiais neišspręsi. O norėtųsi. Tiek jau to. Gal tikrai nemeluoja žmonės sakydami, kad rytas protingesnis už vakarą.

* * *

p.s.: mergaitė būdama labai maža, niekada nelankė darželio, bet už tai dabar per pusės metų laikotarpį turi galimybę atsidurti jau antrame :) 

mergaitė grįžta

Miestas pilnas pavasario - spintoje su žieminiais batais pasilieka ir sunkūs žingsniai, girgždančio sniego po kojomis garsą keičia miesto šurmulys ir iš kavinių garsiau skambanti muzika, o daugiaaukščių namų palangės pražysta tulpėmis. Ekranai troleibusuose dar gąsdina galimu sniegu, bet mergaitė nebebijo, nes žino, kad niekas negali iš jos atimt to, ką jaučia. O viduje jos tikras pavasaris - ir spalvoti žiedai, ir mėlynas dangus, ir krykštaujantys vaikai kieme, ir liūdnas lietus, ir pikti žaibai. Nebūna juk taip, kad viskas gerai. Bet nebūna, kad ir viskas blogai. Galbūt dėl to mergaitei ėmė labiau ir patikti geltonos ir rudos spalvų derinys nei visa ko skirstymas į juodą ir baltą (pamoką išmoko). Galbūt dėl to ji ir vėl panoro sugrįžti čia ir pasakoti kuo gyvena. Arba tiesiog patikėjo pavasariu ir nauja pradžia. Kad ir kaip iš tikrųjų ten bebūtų (mergaitė kol kas pati sau tiksliai įvardyti to negali), ji grįžta čia su džiaugsmu ir plačia šypsena. Kol kas čia nelyja :)

* * *

p.s.: mergaitė laaabai daug savęs rado abiejose filmo "Rabbit without Ears" dalyse :)

o dabar - reklama :]

Aną savaitę mieste mačiau reklamą, kad Kalėdų Senelis stebi mus ne tik prieš Kalėdas, bet visus apskritus metus, taigi, kaip jau aš kelis metus visiems burbuliuoju - gerus darbus reikia daryti VISADA :] Taigi, vieną tokį darbą galite padaryti jau dabar, .t.y. padėti gauti man labai reikšmingą popieriuką, kuris liudys apie besipildančią mano svajonę, kuri yra kokių maždaug 8 metų senumo :]

Ką reikia daryti? Tiesiog būti STUDENTE, kuri dabar turi arba kažkada turėjo rimtą draugystę (bet ne santuoką!), paspausti žemiau esančią nuorodą ir atsakyti į ten pateiktus klausimus :]

Ką daryti, jeigu padėti nori, bet neatitinki kriterijų? Pasidalinti nuoroda su savo mergina/sužadėtine/drauge/grupioke/kursioke/pussesere/bendradarbe/kambarioke/pažįstama ir pan. :]

P.S.: suprantu, kad žodžio „ačiū“ į kišenę neįsidėsi, bet ar ne smagu bus žinoti, kad prisidėjote prie kažkieno svajonės išsipildymo? :]

o štai ir anketa: http://apklausa.lt/f/studenciu-subjektyviai-vertinamos-tevu-tarpusavio-santykiu-kokybes-ir-pasiten-h7yhkq8/answers/new.fullpage

Su šypsena ir šiltais linkėjimais,

Vaida Z. :]

išvažiuoju

Lygiai trys naktys. Dabar jau tik tiek mus su kambarėliu taikos prospekte tesieja. Bandau sugalvot kaip reikės sutalpint 2,5 metų į savo Megę ir stebiu kaip toje erdvėje, kurioje gyvenau, telieka geltonos užuolaidos, žalias kilimas ir pažadai sau bei kitiems, kurių taip ir neišpildžiau. Aš neįsivaizduoju kaip atrodys sienos mano naujajam kambary, bet žinau į kokios spalvos akis žiūrėsiu rytais ir šitos minties man kol kas  pakanka atlaikyti visiems mažesniems ar didesniems virpesiams, kurie dabar purto mano įprastas ir stabilias dienas. Naujas puodelis ir galimybė iš savo gyvenamosios vietos "laikinoji sostinė" išbraukti pirmąjį žodį - apie tai kalbėjo vieną vakarą virtuvėje mano kambariokė, bet viską susirinkau aš, tačiau to, matyt man nepakako, ir kad pasijusčiau lengvesne atsisakiau vieno telefono numerio, padovanojau kitai mergaitei savo samaninį paltuką ir buvau nusprendusi, kad penktojo pavasario čia jau nebus, bet paskui supratau, kad aš per dažnai naktimis nusisuku į sieną ir jaučiu kažką.  Jaučiu ir dabar, tik nežinau kas tai, nes kartais norisi bėgt, kartais verkt, kartais šaukt, o kartais tai ima ir pradingsta su atviruku, atsiųstu geltoname voke vien dėl to, kad labai mėgstu pienes ir saulėgrąžas. Sunku man dabar, bet žinau, kad tai laikina. Lygiai taip pat laikina, kaip tos trys man likusios naktys taikos prospekte.

* * *

P.S.: praėjusią savaitę kartu su vienu atviruku iš Vokietijos gavau ir trijų berniukų nuotrauką: jų mama su manim pasidalino savo didžiausiu džiaugsmu – sūnumis (keturmečiu ir naujagimiais dvynukais). Tai buvo daug gražiau už bet kokį atviruką (net ir su boružėmis), kokį esu tik gavusi per savo dar trumputę postcrossingo istoriją.

geltonas kvadratėlis :]

Nuo šiandien vakarais taikos prospektas degs dar vienu geltonu kvadratėliu - grįžau. Nors ne, atvykau, nes grįžti noriu visai kitur - ten, kur dar nebuvau, bet tikiu, kad būsiu. Ir greičiau nei tiesiog kažkada. Atidarysiu ne namo, o namų daris, įsispirsiu į šlepetes, vandeniu užpilsiu du puodelius (o laikui bėgant ir daugiau) arbatos/kakavos/kavos ir nebereikės taip, kaip šiandien, liniuotėmis matuot dulkių sluoksnių, susikaupusių, kol manęs nebuvo, nes ten aš būsiu. Tačiau kol kas esu kitur ir su didele šypsena veide rankose laikau 17 atvirukų iš beveik viso pasaulio ir bandau atspėt ar taip, kaip tirpsta sniegas, su paskutiniu žiemos mėnesiu pasibaigs ir mano kontraktas su miestu, kuriame beveik nieko nepaliksiu. Aš dar nežinau kur pasitiksiu pavasarį - Kaune, Alytuj ar Vilniuj (laikau sukryžiuotus pirštukus), ir ta nežinomybė augina manyje kažką panašaus į labai bijantį, bet pakankamai ryžtingą kiškelį. Galbūt dėl to darau mažas ir nelabai revoliucijas ir perversmus savo spintoje, moksluose, virtuvėje, pomėgiuose, mintyse ir santykiuose. Ir kol kas man sekasi. O dabar pats metas laikinai gesint manąjį geltoną kvadračiuką - ryt pirmoji paskutinio semestro paskaita.

* * *

P.S.: dabar mano dievukas ne Michael Buble. Dabar man labiau patinka Jon Bon Jovi :]

jaukinantis ramumą :]

Iš viršaus leidžiasi sniegas: maždaug dviejų snaigių ant pirštinės per sekundę greičiu, iš dešinės į kairę (bet jeigu stovėtum prieš mane, Tau snigtų visiškai kitaip). Man sako, kad čia tik vėjas nuo medžių nupučia baltus krislus, o aš tikiu, kad tai kažkas iš viršaus barsto dangaus cukrų. Nors galbūt nėra didelio skirtumo kaip yra iš tikrųjų, nes bet kokiu atveju dabar pasaulis man atrodo minkštutis. O svarbiausia tai, kad užsnigo visus mano neseniai patirtus nusivylimus. Galbūt kada nors jiems atsitiks pavasaris, bet kol kas galvot apie tai man negalima - padedu mintims ir širdžiai jaukintis ramumą. Su arbata iš juodųjų serbentų uogienės. Su gražiomis istorijomis knygų puslapiuose ir filmuose. Su stygų įspaudais pirštuose. Su nuostabiomis melodijomis ir dainomis. Su šilta namų koridoriaus sienele. Su miegu, užklotu raudonu aguonų lauku. Net ir su valandomis, skirtomis kasti sniegą. Gal aš ir nesu pats laimingiausias žmogus pasauly (ar gali tokiuose dalykuose vykt varžybos?), bet man pakanka to, kad turiu priežasčių šypsotis. Galbūt dabar mano dienos šiek tiek pritemdytos nerimo ir nežinomybės, bet tikėjimas, kad stebuklai vyksta net tada, kai užgęsta šviesos, stumia mane į priekį. Kaip ir žmonės - geriausia, kas gali nutikt gyvenime. Su vienais iš jų susimojuojam per skaipą, dėl kitų baigiu išmokt autobusų, vykstančių į sostinę, tvarkaraštį, su trečiais išeinam palikt žingsnių sniege, o su ketvirtais susėdam ragaut garuojančio pyrago - gera turėt laiko patikrintų žmonių, su kuriais liūdesį dalinam pusiau, o džiaugsmą dvigubinam. Šiuo metu  neturiu tų jausmų jiems pasiūlyt, bet vien jau tai, kad nesinori gailėtis savęs, yra ženklas, kad laimė jau netoli. O kol kas aš bandau prisijaukint ramumą - namus visiems būsimiems džiaugsmams.

* * *

P.S.: 9,14 - skaičius, dėl kurio manim didžiuojasi visa didelė mano šeimyna :]

Pilnos saujos džiaugsmo :]

Aš visada pametu pirštines. Galbūt būtent dėl šitos priežasties pernai dar lapkričio vidury kambariokė mano rankytėms padovanojo tokią išankstinę kalėdinę dovaną. Bet ir tas negelbėjo - pavasarį viena iš jų apsisprendė pasilikt kažkur Vilniuj. Šiandien šita man jau įprasta istorija ir vėl eilinį kartą būtų pasikartojusi jei ne balsas iš už nugaros - "mergaite, palikai pirštinę". Dar spėjau nusišypsot ir padėkot tai geradarei, kuriai, norisi tikėt, kad tikrai rūpėjo, kad kažkieno dešimt pirštukų labai nuliūs praradę namus, ir dar nepradėjus pypsėt signalui troleibuse išbėgau laukan. Tiesa, ne ten, kur man reikėjo, o dviemis stotelėmis anksčiau, kad galėčiau pasisveikint ir artimiau pabendraut su dar naktį iškritusiais baltais džiaugsmeliais. Ėjau laisve užsimiršusi, kad mano galutinis kelionės tikslas yra pirmasis sesijos egzaminas, ir džiaugiausi tiesiog tuo, kad man sninga į veidą. Kaip paradoksalu, kad šalti dalykai gali taip sušildyt. Ir galbūt viskas būtų kitaip, bet... Aš įsimylėjus. Myliu savo A. Myliu savo šeimą. Myliu geltoną spalvą. Myliu žiemą. Myliu miegot su kojinėm. Myliu dalyką, kurį studijuoju. Myliu savo gyvenimą. Myliu pačią meilę. Mylima esu ir aš. Ir nors tas jausmas vadinamas tuo pačiu žodžiu, jis kiekviename žmoguje atrodo vis kitaip. Pavyzdžiui, mano mama parodo, kad mane myli kaskart primegzdama boružes prie pačios numegztų šiltų kojinių, o sesė, visą vasarą man gaminusi pietus į darbą, irgi taip pasako, kad mane myli. Dar aš jaučiuosi mylima, kai mano gražiausiosios blakstienėlės tyliai atsigula šalia ir apkabina mane jau miegančią. Arba kai viena draugė dar nuo vaikystės laikų nušviečia konspektais nuklotą vakarą skaipu atsiųsdama širdelę kutenančių nuotraukų, o kita palinki sėkmės sesijoje. Džiaugsmo terapeutai - tiksliau vargu ar pavyks pavadinti tuos, kuriuos turiu galbūt toliau kilometrų prasme, bet labai arti viduje. Tik galbūt kartais aš būnu per stipriai užsimerkus. Bet dabar ne laikas kalbėt apie tai ir žadint tamsių debesėlių - jie pavargo ir žada miegot žiemos miegu.

Šaltas lapkritis virto džiaugsmu, taip kaip pelenė virsta princese užmovus stebuklingą batelį. Šįkart tas batelis buvo baltos mažos balerinos besileidžiančios iš dangaus. Lietus pakeistas sniegu, o širdyje ir vėl žydi pienės :]

* * *

P.S.: kaip gera ir vėl pradėt rašyt optimizmo dienoraštį. Tik šįkart ne tam, kad jaukuma sugrįžtų namo. Šįkart tam, kad turiu tiek džiaugsmo savyje, kad jau nebežinau kur jį visą padėt :]

Rudeniu sergu

Kol Sunrise Avenue guodžia mane dainuodami "hey, little fighter, soon it will be brighter", tarp šaltų mano delnų atšąla arbata. Ir ne tik ji. Man ir vėl nepasisekė su rudeniu - gal ir yra koks gramatinis skirtumas tarp "Tu mane nuvylei" ir "aš Tavim nusivyliau",bet jausmas vistiek lygiai toks pats skaudžiai lietingas. Žinoma, galėčiau savo langą apsiklijuot gerų orų prognozėmis iškirptomis iš laikraščių, bet ar nuo to lauke pasidarytų šviesiau? Kažin. Negaliu sau taip meluot, nes ir taip to dalyko trumpomis kojomis mano gyvenime per daug. Aš naivi - man žada, o aš tikiu, nors žinau, kad tikriausiai tai ir teliks žodžiais. Patirtis išmokė, kad kartais būti aklai paprasčiau. Be to tomis gražiomis pasakomis norisi tikėti. Dar norisi ir šilumos. Bet ne tos, už kurią kiekvieną mėnesį ateina sąskaitos. Man pakaktų gero žodžio ar tiesiog šypsenos. Kaip skauda, kad tarp manęs ir tų, apie kurių apkabinimą svajoju, atstumas žemėlapyje yra žymiai didesnis nei jausmuose. Galbūt todėl aš kiekvieną vakarą prieš miegą apkabinu megztinį, o paskui pakabinu jį  šalia savo praėjusios savaitės pirkinio. Tačiau kas iš to, kad spintoj kabo nauja suknelė, jeigu širdyje  reikia nešiotis padėvėtą liūdesį? Kas iš to, kad bėgioti stengiesi ne tik rytais, bet ir nuo savo problemų? Kas iš to, kad tvarkai savo kambarį, jeigu jo vidury ant kėdės vistiek sėdės tas pats netvarkingas gyvenimas?

Dieve, koks liūdnas aš žmogus. Nurengtas tarsi medžiai lapkritį.

* * *

P.S.: nuo ilgesio nepadeda nei melisų arbata, nei miegas, nei fastum gelis.

Pa(si)mečiau

[2012.09.20 20:30:02] Inga: kaip tu, vaiduc?
[2012.09.20 20:30:13] Zasimavičių Vaida :]: gerai, sakyčiau net labai gerai :}

Po šio pokalbio aš dar sužinojau, jog pavasarį aplenkiau 80 savo kursiokių ir dabar atsidūriau 17 vietoj pagal pažangumą; nusipirkau nuostabiai geltoną paltuką; išbandžiau labai skanių blynelių receptą; stalą nuklojau keliais šimtais spalvotų lapelių dėl vienos labai ypatingos progos; papildžiau savo playlist'ą keliom labai gražiom dainom, o vakar... Vakar aš pamečiau savo nuolatinį bilietą ir dėl to verkiau. Nors galbūt ne biliete visai esmė. Man tiesiog reikėjo pasislėpt po kažkuo. Bet ššš... Aš verkiu dėl pamesto nuolatinio bilieto.

* * *

P.S.: dabar labiausiai norėčiau išvažiuot į naktį.