Kaip gerai nebūna man.

Aš žinau kaip blogai būna Tau, bet Tu tikriausiai neįsivaizduoji kaip gerai nebūna man.

Mėgstu būti Vaida, bet ką daryt man, jeigu kartais rytais, dienomis ir vakarais aš jaučiuosi visai nevaidiškai ? Lieka naktys - tikriausiai geriausia, ką dabar turiu, nes tada manęs tarsi lyg ir nėra.

Atsimeni, sakiau, kad MAN TAIP NIEKADA NEBUS ? Pamelavau.

Nebeerzina kavos kvapas, ir juodi taškučiai raudonos spalvos fone ne taip džiugina, o ir šviesos kitų languose tapo kažkokios šiltesnės ir ryškesnės nei manajam.

Negaliu sakyt, kad esu vieniša, nes pirštai žino ne vieną ir ne du numerius, kuriuos galėtų surinkt, o ir kojos pamena kelius, kuriais nuėjus ar nuvažiavus ir nedrąsiai pabeldus į duris, mano juodais debesėliais būtų pasidalinta per pusę, tačiau... Nenoriu aš dalintis, nes rudenys praeina patys, be kitų pagalbos.

Praeis ir man. Aš tikiu :)

Rudenį lyja.

Nuojauta kužda, kad šitas ruduo mane vaišins sutirštintu pienu, ir jo bus daug. Aš smaližė, todėl net jei virš lapų kritimo sezono ir kabos liūdnas debesėlis, bet iš jo lis ta saldžiai saldžia tiršta mase, aš pažadu pati sau didvyriškai stovėt iki galo, nes jau neturiu ko prarast.

Tas pats ruduo nevienodai atrodo iš skirtingų pusių skirtingomis akimis žiūrint. Negaliu nesidžiaugt švytinčiais veidais tų, kurie džiūgauja gražiausiom spalvom nusimarginusiais lapais, vakarų jaukumu ar iš spintų ištrauktais šiltesniais spalvotais megztiniais, nes pernai rudenį ir aš buvau laiminga. Tiek dienų ir naktų aš vis ieškojau savęs, kol pagaliau radau ir net gi susidraugavau tam, kad po metų vėl atsidurčiau tam pačiam taške. Ir vėl viskas nuo nulio, tik dabar bent žinau kuria kryptim geriausia eiti. Ir eisiu, nes nepamiršau, kad tikiu debesėlio šviesa :)

Įsileidžiu lietų į rudenį, o širdis ir toliau pavasario bijo. Ne, tai ne rudeninė depresija. Tiesiog kai man liūdna, šaukštais kabinu sutirštintą pieną.