Semestrų sandūros apmąstymai :>

Kad ir kaip toli atrodė, bet vis gi atėjo tų mano išsvajotųjų atostogų pabaiga. Kiek planuota, kiek svajota, o padaryta... Tačiau ne mano jėgoms grįžt į praeitį ir įsipaišyt į tas praėjusias dienas bandant padaryt tai, ką sau žadėjau. Rytoj vis gi naujas semestras, kuris eilinį kartą prasidės pažadu sau šįkart stengtis iš visų jėgų, o kaip bus iš tikrųjų, paaiškės semestro bėgyje, nors manau, kad skaitydami tai Jūs atpažįstat save ir žinote kaip dažniausiai baigiasi tokie pažadai :))

Derėtų apraudot praėjusį semestrą ir pasidžiaugt, kad vis gi turiu šiek tiek smegenėlių. Na gerai, gal ne tiek, kiek norėtųsi, bet laikau mokyklos lygį - nesu dešimtukinkė, bet ir dvejetų neprisirankioju :> Mano bendras žinių kiekis dešimtbalėje skalėje - 8, 29, o tai reiškia, kad jau turiu 21 kreditą savo sąskaitoj :

• bendroji psichologija (3 kreditai) - 9;
• pažintinė praktika (2 kreditai) - 8;
• mokymosi strategijos (3 kreditai) - 8;
• specialybės kalbos kultūra (3 kreditai) - 9;
• biologija (3 kreditai) - 9;
• anglų kalba (4 kreditai) - 8;
• šiuolaikinės Lietuvos tapsmas (3 kreditai) - 7.

Na, o naująjį semestrą Vaida krims tokius dalykus kaip asmenybės psichologiją, psichologijos istoriją, socialinius santykius, filosofiją, anglų kalbą, gamtamokslinę pasaulio sampratą. Tepadeda man Dievas, nes žinau, kad pavasaris kiš pagalius į mano ratus (:

Su dideliu "džiugesiu" ką tik nustačiau žadintuvo skambutį lygiai 6:00 ir ryte vos jam nuskambėjus prasidės mano vargeliai. Malonūs vargeliai :)

Šiltų minčių arbata (:

Kratausi aš to Kauno, todėl likimas ir juokiasi iš manęs : persekioja mane labai stipri nuojauta, kad nieko neišeis su tuoj krepšelio persinešimu. Kas kaltas ? Informacijos trūkumas ir praktikos data.

Kad ir kaip ten bebūtų, vistiek rytoj Vaida keliauja į Kauną pabandyt išsiimt tą akademinę pažymą apie išklausytus dalykus pirmam semestre, na, o poryt Vilniuj bandyt belstis į VU FF ir MRU SPF duris. Juolab, kai šių metų horoskopas man teigia, jog metai palankūs rizikavimui. Nors anokia čia rizika - juk vistiek liks vietelė VDU SMF. Bet juk taaaip norisi pasitikt pavasarį Vilniuj su savo džiaugsmeliais... (:

Jeigu netyčia šitą įrašą skaitys kas nors iš mano kurso, tai nemanykit, kad noriu palikt jus dėl to, kad esat ne mano žmonės. Priešingai, kai kuriais iš jūsų labai stipriai žaviuosi ir labai džiaugiuosi pažinodama. Norėtųsi ir jus persikelt kartu su savimi, nes tikrai sunku būtų palikti. Nepykit ir nesmerkit manęs dėl tokių ketinimų - juk svajonių turim visi, o aš savąją ir bandau taip įgyvendint :}

Kad ir kaip pasisuks mano kelias, vistiek galiu pasakyt, kad gyvenimas tikrai yra nusisekęs : aplink mane nuostabūs žmonės, kurių dėka pasaulis kiekvieną rytą atrodo vis gražesnis; kiekvieną vakarą danguje įsižiebia vis daugiau žvaigždžių, liudijančių mano svajonių išsipildymą; kartais per vieną sekundę širdelę aplanko milijonai džiugesiukų, kurie neleidžia pamiršti kaip gera šyptostis, kad ir sau pačiam. Mano jausmus, mintis, kalbas ir veiksmus patvirtina mano angelai sargai, ir nors praeity būta akimirkų, kada stipriai stipriai užsimerkdavau ir tikėdavau, jog atsimerkus viskas bus geriau, tačiau taip nebūdavo, aš vistiek džiaugiuosi, kad buvo ir tų širdutę spaudžiančių jausmų, nes tikriausiai tik jų dėka dabar mano šypsenos tikresnės, žodžiai nuoširdesni, o pats gyvenimas prisipildęs stebuklingų jausmų. Ir visa tai tik dėl to, kad norint širdimi matyt visą pasaulio gėrį ir grožį, reikia žinot ir tą jausmą kai skauda, nes tada bent esi tikras, kad gyveni.

Grįžtant prie įrašo pagrindinės minties (na niekam nėra paslaptis, jog man patinka gamta - pievos, grybai..., todėl ir dažnai ir nuvarau į lankas) verta paminėt, kad net ir jeigu nepavyktų "paturbint" savo jau šiek tiek išsipildžiusios svajonės, labai nenusiminčiau, nes tikriausiai taip ir turėjo būti, nes aš tikiu lemtimi :)

* * *

Šiltos mintys ir puodelis karštos arbatos sušildo šaltus mano vakarus (:

Nevaidiškai.

Juodas debesėlis šiandien.

Vistiek aš ne iš Kauno (sun)

Atsiuntė šiandien ir sako : "Va čia Tau apie Tave. Mėgaukis.".

Daina namba vuon :



Daina namba čiū :




Aš kažkaip be komentarų kaip ir likau. Nu jeigu čia tikrai apie mane, tai tebūnie. Bent jau sužinojau, kad kažkas Kaune mane seka (išvada iš dainos namba vuon) ir pasitvirtino sena tiesa, kad aš žiauriai graži (daina namba čiū) ;D

Šypsosi akys (:

Maždaug prieš 4 minutes supratau ko noriu iš gyvenimo. Kas tai įtakojo ? Na tiesiog taip ėmė ir nutiko. Pasibeldė nauji jausmai ir pojūčiai į mano sielos dureles, o aš jas ir atidariau ir įsileidau tuos senai lauktus svečius. Taip, aš labai laukiau, kada pagaliau ateis šitokios mintys į mano galvelę, nes niekada nebuvau tikra ar būtent tai, ką darau, galvoju ir jaučiu yra tai, ką turėčiau daryt, galvot ar jaust. Gana kvailai jaučiuosi dėl to, kad tam, ką visai nesenai suvokiau, prireikė šitiekos laiko, tačiau dar nevėlu. Ir tikriausiai nebūtų per vėlu, jeigu šitas suvokimas ateitų ir dar po dvidešimties metų :))

Laikas kažką keist. Ne, ne dėl to, kad man nepatiktų dabartinis mano gyvenimas (jis beveik tobulas, kai žiūriu į jį širdimi). Tiesiog šiandien aš suradau savo tikrąjį "aš".

Širdies džiugesiukai. Jie grįžta. O kartu su jais parkeliauja ir šypseną keliantys jausmai (:

* * *

Grįžtu čia, nes sunku nesidalint šypsenomis (:

Pošventinis.

Pagaliau praūžė ta šventinė psichozė. Išsivalys dabar mano mintys nuo dirbtinumo, kuris man taip jautėsi.

Taip, žmonės, aš tikrai esu didelis šlykštukas. Panašiai kaip tas Grinčas, tik ne tokia žalia.

Ką aš galiu padaryt sau jeigu nejaučiu tos tokios kalėdinės nuotaikos ?

Švęst Kalėdas ir Naujuosius tam, kad "visi juk švenčia" ? Ką žinau ar čia taip labai gerai. Man gal tos Kalėdos jausis liepos keturioliktą, o Naujieji rugsėjo dešimtą.

O pamenu buvo tokie laikai, kai tas toks tikras kalėdinis jausmas užvaldydavo mane visą - nuo kojų pirštų galiukų iki įsielektrinusio nuo šiltos žieminės kepurės su bumbulais plauko. Pasiilgau to jausmo, bet jis manęs matyt nelabai, kad nebeaplanko, arba... Arba tiesiog kai būni mažas tiki stebuklais, kuriuos vėliau kaip kokius muilo burbulus pradeda sprogdint tie "protingieji", t.y. tie, į kurių pasauly vis iš lėto žingsniuoji ir pagaliau tampi vienu iš jų. Užburtas ratas.

Norėčiau bent kokį dešimtmetį būt tarkim kokių šešerių, nes jau atsibodo gyvent a le suaugusiojo gyvenimą, kai iš Tavęs tikisi daug, o Tu nevisada pateisini visų lūkesčius (arba kiti nepateisina Tavųjų).

Žmonės kartais nuvilia, ir net labai stipriai, bet tikriausiai pati esu kalta dėl to, nes iškeliu per ne lyg aukštą kartelę.

Idealistė Vaida, svajotoja. Naivuolė.

Bet juk ir tokių reikia. Taip ?

* * *

Gyvenimą jau nusipiešiau. Dabar spalvinsiu jį.