________________________________________________________________
Maždaug už pusės paros man filosofijos egzaminas, o aš sėdžiu ir verkiu. Per daug visko manyje susikaupė. Tikrai jau per daug, nes nebeišeina visko laikyt tyliai.
Bum, sprogimas.
Ir taip sunku prisiverst šypsotis ir sakyt "man viskas gerai", kai iš tikrųjų norėtųsi į visas keturias puses rėkt apie tai, kaip skauda.
Būna sunkių ir tamsių debesėlių ir mano džiaugsmo šaly.
Vienas iš šimto, TIK vienas iš šimto !
Taip tokiomis dienomis kaip ši ir gyvenu tikėdama, kad rytojus padovanos baltą debesėlį. Tas tikėjimas ir veda mane iš audrų.
Būtent tas tikėjimas ir maskuoja visus juoduliukus šypsena.
Ech, mano lagaminėliai su mini dramomis... Nors dažnas iš mano žmonių siūlosi juos panešėti, tačiau aš žinau, kad tai mano pareiga ir kad aš PATI juos vienaip ar kitaip sugebėsiu neštis per gyvenimą.
AŠ GALIU. Žinau, kad TIKRAI GALIU.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą