Parašytas per lietų :)

Kartais reikia išjungt viską, kad išgirstum kaip kvėpuoja gyvenimas. Išeit, pabėgt, užsimerkt, o tada tylomis griūt į vasara ir svajonėmis kvepiantį šieną ir pro daržinės stogo skylę mainytis su dangumi stebuklingais minčių siūlais :) Norėčiau savaisias apraizgyt visą žemės rutulį, tarsi žalią eglutę spalvotomis girliandomis. Ir tada būtų Kalėdos. Ne šiaip kokios, o tikrai kalėdiškos Kalėdos su daug besišypsančių širdžių ir švytinčių veidų :)

Aš užsimerkiu - ir nebelyja (net ir iš tų tamsių tamsių debesėlių). Bent minutei, bent dviems. Ir taip gera tikėt pasakom ir stebuklais, neturint nei mažulytės abejonės, kad taip niekada nebus :)

Mažų džiaugsmų žmogeliukai supranta kaip jaučiasi boružių princesė, kai ją aplanko džiugesiukai per lietų :)

Su saule lijo. Natomis, saldainiais ir pienėm. O aš šypsojausi... :)

Šypsausi ir dabar :)