Žmonės skirtingi, ir nors gyvenimą piešiu visom akvarelės spalvom, taip jau atsitiko, kad žmones kartais matau juodai baltom akim (akys tampa nespalvotos, kai per širdį pradeda bėgiot liūdesio kareivėliai). Jie būna arba su sparnais, arba su žirklėmis. Gal taip ir tylėtų dangus jeigu kiekvienas iš jų eitų savo vieškeliu ir gyventų savo gyvenimus su panašiais į save arba vieniši. Tačiau keliai kertasi, ir taip būna, kad žirkliarankiai apkarpo sparnuotiesiems plunksnas. Jos vis krenta žemyn, sparnai nyksta, Tu užsimerki, atsirenki į žemę, ir... pabundi su žirklėm. Eisi dabar karpyt ir Tu.
Iš dangaus lauk visko: vieną minutę jis Tau siunčia linkėjimus nuo saulės, o kitą - jauti kaip jo ašaros krenta viena paskui kitą į žemę. Lygiai taip pat elgiasi ir žmonės. Kartais jie ir patys nepajunta, kaip pačių sukurtus širdies džiugesiukus jie ima ir paverčia širdies džiuvėseliais - tokiais sudegusiais, juodais ir nemaloniais.
Apkarpė mano sparnus. Ne, ne per dieną. Man nuolatos juos karpo, bet taip niekada ir nenukerpa visiškai, nes kuprinėj visada turiu atsarginius.
Skraidau su žirklėmis vietoj rankų. Kokia tikimybė, kad vieną dieną pati sau nusikirpsiu tuos sparnus ?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą