Širdis pasipuošusi Kalėdoms :)

Negali šiandien mano širdis nesišypsot, nes būna, kad 4 val. atsidarai stiklainiuką mamos marinuotų agurkėlių, užmiegi 5 val., išbundi 6 val. be žadintuvo, o 7 val. susidėjus pusė gyvenimo į lagaminus pradedi kelionę namų link. Būna ir taip, kad pusvalandį kalbiesi su autobuso vairuotoju kodėl Mergalaukis vadinasi Mergalaukiu, o išlipant Jis Tau palinki linksmų švenčių. Dar būna ir taip, kai po besišypsančio miego pagaliau savo lovoj mamai atnešus šūsnį vokų tarp dirbtinų reklaminių sveikinimų randi visiškai netikėtą, pilną gerų žodžių atvirutę iš Giraitės.

Keletą metų atostogavęs šiemet į mane sugrįžo tas toks stebuklingų Kalėdų jausmas. Ir nors šiemet prie kūčių stalo sėsim tik dviese su mama, tačiau aš ir vėl jaučiuosi beveik taip, kaip vaikystėj. Į Kalėdų pirmąją dieną įsileisiu pačių artimiausių širdžiai žmogeliukų džiugesiukus, o kartu su antrąja mane apkabins mano džiaugsmo rankos :) Taip ir praeis manosios Kalėdos. Tikrų tikriausios Kalėdos :)

4.

LABAS RYTAS su šypsena :)

Kažin ar žmonės pagalvoja kaip jie atrodo rytais ? Ne, aš nekalbu apie nepriekaištingai išlygintus rūbus ar pusvalandžius praleistus darantis šukuosenas ir chemija maskuojant savo matomus defektus ir pabrėžiant privalumus. Turiu galvoje daug paprastesnius dalykus. Ar kada teko bandyt suskaičiuot pilname troleibuse į darbus ir mokymo įstaigas skubančius besišypsančius žmones ? Pernai skaičiuodavau kiekvieną rytą, ir nors meluočiau sakydama, kad niekas nesišypsojo, tačiau geriausiu atveju užsilenkdavo kokie 4 rankų pirštai. Nors šių metų paskaitų tvarkaraštis man buvo ir dar tebėra labai patogus mano pelėdžiukiškai prigimčiai, karts nuo karto prisimenu šitą praėjusių metų tradiciją. Kad ir šiandien - nors labai sunku buvo palikti šiltus patalus, vistiek didvyriškai ankstų rytą stotelėje "Taikos prospektas" laukiau 16-ojo maršruto trolio-mumio ir riedėjau iki centrinio miesto pašto su labai svarbia misija - kalėdine dovana savo mažylei :) Tikriausiai visa išsišiepus ir linkėdama pašto darbuotojai, kuri mane aptarnavo, geros dienos atrodžiau kaip ateivė iš kitos planetos, bet tiesiog būna dienų, kai nesišypsot tiesiog neišeina. Juk negaliu pamiršti vieno iš savo pagrindinių gyvenimo tikslų - dalinti šypsenas... :)

Džiaugsmo pyragas ant laimės debesėlio :)

Gyvenimas man iškepė didelį džiaugsmo pyragą, ir bijodama, kad kito nebegausiu, vartoju jį mažulyčiais gabaliukais. Saikingai. Pjaustausi jį pagal tikslius išmatavimus abejonių peiliais užsimerkus, kad nematyčiau, kaip nubyra daug daug trupinukų žemyn...

O taip norėtųsi iš lėto mėgautis ta salduma, nesibaiminant, kad nieko neliks ateičiai ir tikint, kad rytojui likimas iškeps dar skanesnį kepinį, kurio nereiks pjaustyt abejonėmis... :)

Nepakeliam akių į dangų, nes bijom tenai įkrist - mintis nevisai mano, bet dabar nesurandu tinkamesnių žodžių, kuriais galėčiau aprengt savo būseną. Taip, aš bijau rizikuot, todėl ir vengiu išleist akis į pasimatymą su dangum, nes jeigu reiktų krist nuo laimės debesėlio, žinau - niekas apačioj nepadėtų pagalvės, kad mažiau skaudėtų...

O taip norėtųsi tabaluoti kojomis virš miestų su besišypsančia siela ir didele sauja džiaugsmo pyrago trupinių, kuriais saldinčiau neskanias kitų gyvenimų dienas... :)

Būtinai iškepsiu džiaugsmo pyragą tam, kuris pasakys kur man palikt baimes ir abejones. Ir dar šypsenų arbata pavaišinsiu :)

Kai šypsosi sniegas... :)

...viskas atrodo kitaip. O galbūt būtent dėl to ta girgždanti po kojomis baltuma džiugina, nes šiandien viskas ne taip kaip vakar ? :)

Būna dienų, kai nemoki pykt, kai nesinori skubėt, kai pamiršti lietų iš juodų debesų ir kai viskas neatrodo liūdnai. Būna dienų, kai Kalėdas ne matai, bet jauti. Būna dienų, kai užsikreti nuo kitų nutrupėjusias mažyčiais džiaugsmo burbuliukais, ir galbūt tas labiau kutena vidų, nei kad nuosava sėkmė. Tiesiog būna dienų, kada šypsaisi ne tik išore, bet ir vidumi. Tokia diena ir yra šiandien :)

Žiema man gražiausia vakarais, kai seni ir tarsi pavargę namų kaminai į dangų dūmų pavidalu išleidžia svajones, kad jos pildytųsi. Mažytei man visada taip atrodydavo. Matyt tos mažos mergaitės many yra likę dar ir iki šiandien, nes grįžus iš vakarinėmis šviesomis besipuošiančio miesto centro į savo rajoną, išlipus iš troleibuso nuvalytą takelį link namų palikau kitų praeivių žingsniams, o pati palikau pėdsakus dar mažose pusnelėse, nes norėjosi ant batų į namų jaukumą parsinešt mažų baltų džiaugsmelių :)

Laikas stebuklams. Gyventi gera kol tiki jais :)