Būna dienų, kai nemoki pykt, kai nesinori skubėt, kai pamiršti lietų iš juodų debesų ir kai viskas neatrodo liūdnai. Būna dienų, kai Kalėdas ne matai, bet jauti. Būna dienų, kai užsikreti nuo kitų nutrupėjusias mažyčiais džiaugsmo burbuliukais, ir galbūt tas labiau kutena vidų, nei kad nuosava sėkmė. Tiesiog būna dienų, kada šypsaisi ne tik išore, bet ir vidumi. Tokia diena ir yra šiandien :)
Žiema man gražiausia vakarais, kai seni ir tarsi pavargę namų kaminai į dangų dūmų pavidalu išleidžia svajones, kad jos pildytųsi. Mažytei man visada taip atrodydavo. Matyt tos mažos mergaitės many yra likę dar ir iki šiandien, nes grįžus iš vakarinėmis šviesomis besipuošiančio miesto centro į savo rajoną, išlipus iš troleibuso nuvalytą takelį link namų palikau kitų praeivių žingsniams, o pati palikau pėdsakus dar mažose pusnelėse, nes norėjosi ant batų į namų jaukumą parsinešt mažų baltų džiaugsmelių :)
Laikas stebuklams. Gyventi gera kol tiki jais :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą