Tyliai išsilyti.

Turėčiau džiaugtis - po valandėlės kalendoriai pradės skaičiuot pavasarį, tačiau nesijaučiu lengvu baltu debesėliu. Veikiau atvirkščiai - jausmas toks, lyg tuojau pat pratrūksiu lietumi, nes ir man nevisada būna gerai, nors galbūt kartais taip ir neatrodo. Taip, aš dažnai kam nors išsikalbu, kad būtų lengviau. Lengviau, bet ne visiškai lengva. Dėl to ir kaupiasi nešvarūs vandenys many, kurie ilgainiui pasidaro per ne lyg sunkūs nešiotis toliau su savimi, todėl kartais prireikia ir man laisvadienių nuo šypsenos, kad galėčiau tyliai pati sau išsilyti. Tokių, kaip šiandien.

Taigi, turėčiau džiaugtis, bet nedarau to, nes šiandien laidoju žiemą. Juk kol daugelis ruošiasi pasitikt pavasarį, kažkas turi pasilikt išlydėt baltąją ponią, ir tas kažkas šįkart esu aš.

Boružėlės pilve :)

Į mergaitės širdį atėjo pavasaris ir padovanojo Jai sparnus. Dabar, kai mergaitė žiūri į veidrodį ir mato savo žibančias akis, Ji tarsi pamiršo visus tuos, kurie Jai atrodė tūkstančius kartų gražesni, geresni ir šaunesni už Ją, nes vieną rytą mergaitė atsikėlė su boružėlėmis pilve, kurios Ją pavertė nuostabia princese... :)

Mergaitė šypsosi ant apšąlusio lango stiklo pirštų galiukais piešdama širdutes ir tikėdama, kad už tų ilgesio kilometrų apie Ją galvodamas šypsosi ir Jos džiaugsmas. Mergaitė dabar labai laiminga, nes pirmąkart Ji myli... :)

Tiltai virš prarajų.

Nežinau kaip yra iš tikrųjų - ar laikas keičia žmones, ar jie jį, bet kai petį, ant kurio galėdavai išsiverkt nebijodama pykčio žiežirbėlių dėl sušlapintos palaidinės pakeičia pagalvė, pagaliau nenorom išdrįsti sau pripažint, kad ta kažkada buvusi tvirta žemė po kojomis ima skilinėt sutraukydama siūlus tarp artimų žmonių. Taip, jie vis dar šypsosi Tau, vis dar dovanoja šilumą, tačiau su kiekviena diena darosi vis sunkiau paliest jų širdis, nes šaltuko milimetrai vėliau virsta myliomis, kurios su savimi kartu didina prarają.

Atsitikę man taip ne vieną ir ne du kartus, tačiau šįkart viskas žymiai sunkiau. Per daug skauda, kai matau Ją tolstančią, tačiau ir laikyt prie savęs jau nebegaliu. Per daug savanaudiška būtų. Nors ir ne man, bet tegu Ji šypsosi.

Per prarajas, kad ir kokios gilios ir didelės jos bebūtų, galima statyt tiltus. Žinoma, jie nepakeis to kažkada seniai buvusio saugumo ir tvirtumo jausmo stovint ant žemės, tačiau bent taip įmanoma paliest širdį, kurią seniau galėdavai laikyt delnuose. Tereikia tą tiltą tiest iš abiejų pusių. Manoji kabančio tako pusė visada lauks antrosios.

Nuo sekmadienio lig sekmadienio :)

Antras iš eilės saulėtas sekmadienis savo spinduliais kutena mano užmerktas akis tarsi sakydamas, kad švelniai mėlynu dangum palengva pareina pavasaris. Jo žodžius paliudyti suskumba ir po visą mano kiemą išbarstyti veidrodėliai - visa ko pabudimą iš po žiemos miego pranašaujančios balos. Ne tik mano mintys, bet ir mano širdis bei kūnas jau spėjo persikraustyt į pavasario gatvę. Nepaliauju svajot ir tikėt stebuklais :)

Norėčiau savo laiką matuot muzika, galbūt tada nebūtų taip ilgu laukt dienų, kai galiu apkabint savo džiaugsmą. Devynių galybių kilometrų ilgesio nesumažina telefono ekrane nušvitęs Jo vardas, tačiau tai turi kažkokią stebuklingą galią akims, kurios šypsosi skaitydamos kiekvieną žodį. Mergaitės labai nori mylėt ir būt mylimos, ir šitam faktui negalioja jokios išimtys :)

Nuo sekmadienio lig sekmadienio saulę keitė sniegas, kuris vėliau virto lietum, kad galiausiai vėl grįžtų šiltais spinduliais, tik šįkart labiau pavasariškesniais. Nebemoku nesišypsot :)