Tiltai virš prarajų.

Nežinau kaip yra iš tikrųjų - ar laikas keičia žmones, ar jie jį, bet kai petį, ant kurio galėdavai išsiverkt nebijodama pykčio žiežirbėlių dėl sušlapintos palaidinės pakeičia pagalvė, pagaliau nenorom išdrįsti sau pripažint, kad ta kažkada buvusi tvirta žemė po kojomis ima skilinėt sutraukydama siūlus tarp artimų žmonių. Taip, jie vis dar šypsosi Tau, vis dar dovanoja šilumą, tačiau su kiekviena diena darosi vis sunkiau paliest jų širdis, nes šaltuko milimetrai vėliau virsta myliomis, kurios su savimi kartu didina prarają.

Atsitikę man taip ne vieną ir ne du kartus, tačiau šįkart viskas žymiai sunkiau. Per daug skauda, kai matau Ją tolstančią, tačiau ir laikyt prie savęs jau nebegaliu. Per daug savanaudiška būtų. Nors ir ne man, bet tegu Ji šypsosi.

Per prarajas, kad ir kokios gilios ir didelės jos bebūtų, galima statyt tiltus. Žinoma, jie nepakeis to kažkada seniai buvusio saugumo ir tvirtumo jausmo stovint ant žemės, tačiau bent taip įmanoma paliest širdį, kurią seniau galėdavai laikyt delnuose. Tereikia tą tiltą tiest iš abiejų pusių. Manoji kabančio tako pusė visada lauks antrosios.