Tyliai išsilyti.

Turėčiau džiaugtis - po valandėlės kalendoriai pradės skaičiuot pavasarį, tačiau nesijaučiu lengvu baltu debesėliu. Veikiau atvirkščiai - jausmas toks, lyg tuojau pat pratrūksiu lietumi, nes ir man nevisada būna gerai, nors galbūt kartais taip ir neatrodo. Taip, aš dažnai kam nors išsikalbu, kad būtų lengviau. Lengviau, bet ne visiškai lengva. Dėl to ir kaupiasi nešvarūs vandenys many, kurie ilgainiui pasidaro per ne lyg sunkūs nešiotis toliau su savimi, todėl kartais prireikia ir man laisvadienių nuo šypsenos, kad galėčiau tyliai pati sau išsilyti. Tokių, kaip šiandien.

Taigi, turėčiau džiaugtis, bet nedarau to, nes šiandien laidoju žiemą. Juk kol daugelis ruošiasi pasitikt pavasarį, kažkas turi pasilikt išlydėt baltąją ponią, ir tas kažkas šįkart esu aš.