Troleibusas ir toliau veža mane plačiomis gatvėmis, o aš galvoju ar tas sakinys "neieškau savo antros pusės, nes gimiau visa", kurį dar prieš metus tėkšdavau į akis daugumai tų, kurie klausdavo, kodėl aš vis dar viena, buvo šventa tiesa, kuria tikėjau, ar tiesiog gynyba. Tiesiog šiandien žinau, kad buvau didelė melagė. Galbūt ne tiek kitiems, kiek pati sau. Vis dar nedrąsu pripažint, kad visus savo pragyventus metus iki praėjusio rudens klydau. Juk labai žmogiška norėt visada būti teisiam, lygiai taip, kaip ir nebūt vienam. Žmogui reikia žmogaus, savo žmogaus, kad galėtų palaikyt viens kitam dangų, jeigu šis netyčia pradėtų griūt :)
Nešvarumai, dengiantys troleibuso langą, man netrukdo matyt vaizdų, kurie su kiekviena minute vis labiau nutolsta. Čia visai taip, kaip gyvenime. Tu matai pasaulį tarsi pro langą, kurį dažnai kiti savo žodžiais ar tiesiog gyvenimiškais pavyzdžiais apdrabsto purvais, ir tik nuo Tavęs pačio priklauso ties kuo susikoncentruosi: ties dėmėmis ar vis gi pabandysi už visa to pamatyt gražiąją pasaulio pusę. Bet visgi tiems, kurie renkasi pirmąjį variantą, aš iš visos, dabar jau mylinčios, širdies linkiu, kad vieną dieną atsirastų žmogus, kuris padėtų nusivalyt savąjį langą, atidarytų jį ir leistų įkvėpt pavasario :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą