"Vaida, aš taip džiaugiuosi, kad turi svajonių"...

... - tokiu sakiniu mama nutraukė mano pusvalandžio monologą telefonu ir pavertė jį tokia tyla, kuria tylėti gera. Tyla, kuri pažįsta daugiau jausmų negu žodžiai. Tyla, kuri pripildė mane to tokio tikro nesuvaidinto vaikiško džiaugsmo, ir aš galėjau prisiekt, kad mama būdama kitoj pusėj ragelio lygiai kaip ir aš šypsojosi :)

Vakare įkritus į savo patalus su princesėmis ir apkabinus meškiuką dažnai svarstau kas kaltas, kad gyvenu būtent tokį gyvenimą. Ir nors nevisada čia šviečia saulė ir dangumi plaukioja balti debesėliai, bet ir audrų pasitaiko ne tiek jau daug, kai imi skaičiuot savo spalvotų ir juodų dienų santykį. Juo labiau anksčiau ar vėliau tamsūs debesėliai nuplaukia, o juk po lietaus viskas taip kvepia ! :)

Dabar tereikia išmokt šokt lietuj, nes per daug laiko praeina pro šalį, kol laukiu savų liūčių pabaigos. O kol nelyja, ir toliau auginu savo svajones :)