Šiandien būsiu šiek tiek išsibarsčius, bet kitaip man nesigauna :) Noriu pasidalint pastarųjų savaičių mintimis - gražiomis, geromis, gal kartais truputį liūdnomis ar net nevisiškai pavasariškomis, bet... Tiesiog noriu išsikalbėt, kas pastaruoju metu man nesigauna dėl nuolatinio bėgimo.
Visų pirma, noriu pasidžiaugt, kad pažįstu laimingų žmonių. Bet tikrai laimingų. Tokių, kurių akyse gali matyt ugneles, o veiduose - nesuvaidintas vos slepiamas šypsenas. Jie patys tarsi švyti. Ir man taip gera prisiliest prie tokių stebuklų. Nežinau, ar galima sakyt, kad ta laime įmanoma apsikrėst, bet man rodos būtent taip man ir nutinka. Malonu ne tik pačiai dalint šypsenas, bet ir gaut atgal. Šilta, širdy labai šilta :)
Nors prieš porą savaičių ir tai nelabai šildė. Nežinau kas per debesėliai kybojo prieš mano galvos, bet labai daug galvojau apie mirtį. Svarstydavau kas turėtų atsitikt, kad pakelčiau ranką prieš savo pačios gyvybę ir... Niekaip nesugebėjau rast priežasties, kuri priverstų taip pasielgt. Tikriausiai daug kas išsigąstų, jeigu žinotų, kad kartais pagalvoju apie tai. Aš ir pati save keikiu už tokias mintis, bet tame nėra nieko blogo. Tiesiog tai būna eilinis kartas, kada pamatuoju savo norą gyvent. Gyvenimą aš myliu per daug, kad pati išeičiau, ir galbūt nelabai vykusiai pasakysiu, bet nesu aš tokia silpna kaip atrodau ir taip lengvai manęs niekas neišmes iš čia. Per daug dar liko neišsipildžiusių svajonių ir planų ateičiai, kurių bandau siekti su kiekviena diena... :)
...ir kurių išsipildymo dieną manęs neapkabins ir nepasveikins tėtis. Visiškai atsitiktinai šiandien radau klipą, kuris ir vėl sukėlė mintis apie Jį. Žinau, kad per daug ir per dažnai apie tai galvoju, bet šitoj vietoj nemoku su savim kovot. Tiesiog tie, kurie nėra to patyrę, nesupras. Net ir stengtis pabandyt įsivaizduot ką jaučiu neverta, nes skaudėt visada suspės. Vietoj to geriau skubėkit savo tėčiui parodyt, kad mylit jį, ir kad jis - vienas iš pačių brangiausių vyrų jūsų gyvenime :)
Dabar iš trijų man pačių svarbiausių vyriškių teturiu du. Vieną šiandien sveikinau su 77-uoju gimtadieniu, o kitą - su lygiai puse metų mūsų draugystės. Draugystės, apie kurią žino nevisi. Draugystės, kurios man reikia pačiai, o ne tam, kad puikuočiausi prieš kitus. Draugystės, kurios dėka esu labai laiminga. Draugystės, dėl kurios galėčiau daug ką padaryt. Ir jeigu prieš metus man dar nieko nereikėjo, dabar savo gyvenimą be Jo sunkiai įsivaizduoju. Žmonės dažnai ieško laimės, o manoji pati susirado mane. Ir kaip nesidžiaugt, kai supranti, kad rankos to, kurios laiko mane apglėbusios, yra tas žmogus, su kuriuo norėtum dalintis viskuo savo likusį gyvenimą ? :)
Dabar aš labai laiminga. Laiminga kaip pavasaris. Neleisk, kad tai baigtųsi :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą