Keliauju :)

Keista grįžt iš paskaitų žinant, kad turėsiu laisvą vakarą. Jokių konspektų, jokių knygų, jokių straipsnių, jokių rašto darbų. Kalnams popieriaus susidėliojus į stalčius ir spinteles man ir vėl pradėjo šypsotis mano mažoji, kad ir tik iš nuotraukos. Per visus didelius darbus ir mažus darbelius buvau pamiršus ką reiškia prastovėt prie lango pusvalandį su puodeliu arbatos grojant mėgstamai dainai. Taip ir atėjo vakaras atsinešdamas keletą spindulių ir iškart juos išdalino. Gavau vieną ir aš, ir manyje pasibaigė lietūs. Gera atsidarius langą įkvėpt pavasario ir palikt visus piktulius, niūrulius, liūdnulius ir kitus juoduliukus kažkur, kur Tavęs nėra ir šypsotis praeiviams, katei šalia konteinerio ar pačiai sau :)

Tad ką aš veikiu šįvakar, kada likom dviese - aš ir ramus vakaras ? Keliauju. Tiesa, ne po Prancūziją, Italiją, Graikiją ar Afriką. Keliauju pati po save. Iš naujo atrandu savo mažus džiaugsmus, iš naujo pakuoju visus savo lietus į lagaminus. Valau dulkes nuo prisiminimų ir tyliai džiūgauju kiek daug visko gražaus turiu. Gaila, kad nevisad moku pasinaudot tuo. Ir nors nesu iš tų žmonių, laikančių absoliučiai viską savyje, tačiau visvien didžioji dalis visų išgyvenimų, emocijų, jausmų ir potyrių lieka man vienai. Gal ir gerai - nereikia barstyt savęs betkam, bet taip bejėgiškai ir apgailėtinai jaučiuos, kuomet tiek daug jaučiu žmogui, o tiek mažai tesugebu pasakyt. Arba visai nutyliu. O aš taip noriu, kad mano žmonės žinotų kokie jie man brangūs. Taigi, mano tyla nėra tyla. Mintyse aš Jums šypsausi, džiaugiuosi Jūsų džiaugsmais ar liūdžiu dėl nesėkmių. Tiesiog dar neišmokau plaukt savo jausmuose, todėl ir skęstu juose labai sunkiai bandydama iškilt į paviršių.

Gal ir teisybė, kad liūdesio nepaskandinsi, nes jis moka plaukt, tačiau šįvakar man kažkaip pavyko paneigt tą nerašytą tiesą. Dabar šypsausi, už lango jau nebelyja, o aš toliau tebekeliauju :)