Viskas buvo / yra / bus gerai.

Skauda, ir nežinau ką labiausiai - galvą, dešinį kelio sąnarį ar... širdį. Dažnai sakau, kad esu laiminga kaip pavasaris. Dabar net ir nebandysiu nuneigt, kad nesu tas metų laikas tarp žiemos ir vasaros. Tiesiog šiandien aš tokia, koks jis už lango. Ir skambu taip, kaip jaučiuosi.

Šią minutę darau tai, ko niekada nedariau anksčiau - spaudau juodus mygtukus iš po stalo, nes nesugalvoju kur kitur galėčiau pasislėpt. Tiesa, nežinau pati nuo ko. Galbūt nuo nieko ir nenoriu slapstytis. Aš tenoriu jaustis saugi. Lygiai kaip vaikystėj, kuomet turėdavau savo slaptavietę, kurioj galėdavau sėdėt valandų valandas, kai bardavosi tėvai arba namie turėdavo būt visiška tyla, kad viskas būtų gerai.

Per dažnai girdėdavau tuos tris žodžius - viskas bus gerai. Mama vis žadėdavo, bet taip niekada iki galo nebūdavo. Bet aš ja visada tikėjau ir iki šiol tikiu, nes noriu tikėt, nors ir žinau, kad tas sakinys turi galiojimo laiką.

Šiandien šokt lietuj man per daug sudėtinga - skauda koją. Pavargau kartot "viskas bus gerai", nes žinau, kad taip nėra. "Viskas BUS gerai" - būsimasis laikas, o gyvenu esamuoju. Gerai BUS rytoj, bet rytojaus nebus, nes užmigęs šiandien Tu pabusi ne rytoj, o... šiandien. Niekada negyvensi rytoj, nes kiekvienas prasidėjęs rytojus iškart tampa šiandien. Tu negyvenI vakar ir negyvenI rytoj, nes gyvenI šiandien. Vakar Tu gyvenAI, o rytoj gyvenSI. Praeitis skirta prisiminimams, ateitis - svajonėms, o dabartis - gyvenimui. Prisiminimai kartais skaudina, svajonės - nesipildo, todėl šiandien man lieka gyvenimas.

Šiandien man paprasčiau užsimerkt prieš viską. Šiandien aš netikiu stebuklais, bet Tavo žodžiai geri gali mane išgelbėt.