Debesų sklypai danguje.

Ant mano blakstienų supasi ramuma ilgesingomis akimis pro užuolaidos kampą žvelgdama į kol kas vis dar tylintį dangų ir skaičiuodama kvadratinius žiburiukus naktiniuose languose. Išsijungia virdulys ir po kelių minučių rankoje laikydama puodelį arbatos susidraugauju su kambariu, kuriame dvi lemputės nustojo šypsotis. Atidarau langą iki pat galo, pastatau ant palangės indelį, sklidiną šilumos ir stebiu kaip garai iš jo keliauja pasitikti lietaus.

Dvidešimt viena minutė ir puodely pasilieka lygiai tokia pati tuštuma kaip ir many, kurios niekaip nepavyko užpildyt žemuogėm kvepiančiu šiltu gėrimu. Nebesinori šviest, nes kuo labiau stengiuosi kažkuo būt, tuo labiau nesigauna. Tiesiog labai sunku sėdėt purvinoj realybėj, žiūrėt į šviesų dangų ir žinot, kad ne Tau jis priklauso. Tikriausiai pati didžiausia mano problema yra ta, kad aš nenori būti aš. Aš nori būti laiminga. Ir aš jau pavargo. Viskas, ko dabar labiausiai man reikia - tai geras spyris į užpakalį, nes šitoks savęs gailėjimasis nėra geriausias būdas įsigyti tą nuosavą gabalėlį debesų sklypo danguje.

Šiandien tikriausiai žengiau pirmą žingsnį link savo išsvajoto dangaus, nes atsimerkiau ir pripažinau kas many nėra gerai. Nežinau kas bus toliau, bet žinau kas man gali padėt priartėt prie debesų, kuriuos vieną dieną glostysiu ne tik akimis, bet ir rankom :)