Daugiau negu reikia.

Pavasaris tebeserga sniegu, o aš jam palaikau kompaniją. Tik skirtingai nuo jo, aš bičiuliaujuosi su pora ligų. Vieną iš jų gesinu kibirais arbatos, tačiau su kita viskas daug sudėtingiau, nes niekas neišrašinėja vaistų nuo nematomų ligų.

Būdama jaunesnė mėgdavau žinot kitų paslaptis. Man patikdavo, kai kitas žmogus patikėdavo man saugoti tokius dalykus, apie kuriuos mažai kas žinodavo. Tai būdavo tarsi ženklas, kad kažkam esu patikimas žmogus. Ir nors tos paslaptys kartais būdavo labai vaikiškos, tačiau aš didžiuodavausi, kad žinau daugiau nei kiti.

Augau aš, augo ir paslapčių dydis. Šiandien žinau daugiau negu reikia ir pati noriu. Juo labiau, kad mažai vaikiškumo liko tuose dalykuose, kuriuos saugau. Sudaužyti puodeliai virto griūnančiais santykiais, apie kuriuos sužinau visai netyčia iš svetimų lūpų net be "niekam nesakyk" antspaudo. Ir nebeužmiega naktimis sąžinė galvodama apie dalykus, kurie gali keist likimus, ir nežinodama ką daryt: tylėt apsimetant, jog nieko nežinau ar neva pasielgt teisingai ir išklot viską, ką žinau. Pirmuoju atveju skaudės man vienai, o antruoju kenčiančių bus tikrai daugiau, į kurių skaičių neišvengiamai įeisiu ir aš. Todėl šiandien aš renkuosi tylą.