"Labas, sese" kitam laido gale išgirstu kartą į savaitę pakėlus namų telefono ragelį. Ir taip kiekvieną antradienio vakarą šalia spintelės, ant kurios gyvena senutėlis raudonas aparatas ir saugo tas džiugias pokalbių valandas, minutes ir sekundes, atsiranda kėdė. Ir eilutė, nors ir menkutė - aš ir mama. Bent jau taip visos trys Zasimavičių moterys pasidaro sau šventę, per kurią nors tokiu būdu pabūna visos kartu. O paskui liekam dviese. Iki vėlumos džiaugiamės mūsų mažiausios pasiekimais, dalinamės prisiminimais, ir nors ašarų būna pilnos akys, abi viena kitai pasižadam neverkt, bet po to vistiek šitos dvi "didvyrės" išsiskirsto šlapint pagalvių.
Aš labai pasiilgau savo sesės. Būna, vakare atsisėdu prieš Jos nuotrauką ir galvoju ką Ji veikia, apie ką galvoja, ar prisimena, kai mažos čiuožinėdavom grindimis verandoj ant kojinių arba vasarą į vandenį merkdavom pienių kotus, kad tie susigarbanotų. Trūksta Jos apkabinimų, slaptų pasišnekėjimų, pakvailiojimų, skardaus juoko, velniukiškai besivartančių akučių, drąsių veiksmų, palaikymo už rankos. Trūksta Jos pačios - geriausios sesės, kokią man galėjo padovanot Dievas.
Šiandien ne antradienis, todėl telefonas tylės. Bet laukti nebedaug liko - pora dienų ir pakėlusi raudoną ragelį vėl išgirsiu saulėtą "labas, sese"... :)
sekmadienis, liepos 17, 2011
sekmadienis, liepos 10, 2011
Statybininkė ?
Karts nuo karto mane aplanko mintis, kad pasirinkau ne tą specialybę. Tikriausiai nekokia psichologė bus iš manęs, tačiau kokia talentinga statybininkė galėčiau būti ! Ir aš rimtai, nes didžiąją savo pragyvento laiko dalį tai ir darau - mūrinu sienas aplink save, kurių ne tik, kad beveik niekas neįveikia, bet ir aš pati nesugebu perlipt per jas ir apsižvalgyt kas vyksta už jų ribų. Maža to, apkabinėju savo tvirtovę prisiminimais, įrėmintais visokiom tradicijom, ritualais ir ceremonijom, ir naiviai tikiu, kad visa tai kada nors ims ir pasikartos. Bet tai nevyksta. O ir stengtis viską padaryt taip, kaip būdavo anksčiau, pavargau. Tikriausiai net jau ir neverta, nes žmonės keičiasi, ir tai yra normalu. Gyvent reikia, ne miegot. Ir nors aš dažnai pasiilgstu tų senųjų savo žmonių, su kuriais dabar prasilenkdama tik pasisveikinu ir nieko daugiau (džiugina tai, kad bent jau keli veidai netapo vien tik praeiviais), žinau, kad kiekvienas iš jų turi savo gyvenimus ir naujus savo žmones. Tik kaip tą žinojimą padaryt ne tokį skaudų ? Paleist praeitį ir pasitikt dabartį tokią, kokia ji yra - štai koks atsakymas. Prisijaukint naujus žmones. Ir svarbiausia - griauti tas sienas, kurios trukdo padidint savo kiemą :)
trečiadienis, liepos 06, 2011
V ♥ A :)
Aš ir dangus esam panašūs tuo, kad abu sergam: jis lietum, o aš meile. Ir rodos šitos ligos suartina mus du: šlapia nuo galvos iki kojų lydima didelių lašų bėgu pas mylimąjį. O Jis apkabina, priglaudžia, apgaubia šiluma ir rodos, kad dėl šito žmogaus galėčiau visą naktį stovėt lietuje, kaip kad dainuojama kažkokioje dainoje.
Žiūriu Jam į akis ir galvoju kas gali siet tokius du skirtingus žmones kaip mes: Jis klauso Tiesto, o aš dievinu Michael Buble; Jis mėgsta majonezą, o dėl manęs tokio galėtų ir visai nebūt; Jam patinka tokie filmai, į kuriuos aš net neatkreipiu dėmesio; Jam taip lengvai nenuimsi akinių, o aš savuosius dėviu tik tada, kai labai reikia; kai "užaugs" Jis bus telekomunikacijų inžinierius, o aš psichologė; Jo svajonių šalis - Vokietija, o mano - Prancūzija; Jis turi didelę šeimą, o aš perpus mažesnę, bet ir tą išsibarsčiusią; Jis realistas, o aš nuolat skraidau padebesiais... Lipu per savo principus ir įsitikinimus, randu pateisinimų visiems trūkumams, o ir Jis priima mane su visomis mano boružėmis ir visa galybe minusų. Myli mane netobulą.
Gal ir kvailas įrašo pavadinimas, bet kažkada pagalvojau, kad mokyklos laikais nebuvo suolo ar kėdės, kur būtų išbraižyta širdutė tarp mano ir kokio nors berniuko pirmųjų vardo raidžių. Ir nežinau kas tokia aš buvau - rimta mergaitė ar bailė, bet bėgau nuo visų kol vieną vakarą Jis man padavė savo šiltą delną. Ir dabar, kiekvieną kartą, kai jaučiu Jį šalia savęs, vis kartoju sau "nepaleisk, Vaida, savo žmogaus, nepaleisk". Gera mylėt šitaip, kaip myliu aš :)
Žiūriu Jam į akis ir galvoju kas gali siet tokius du skirtingus žmones kaip mes: Jis klauso Tiesto, o aš dievinu Michael Buble; Jis mėgsta majonezą, o dėl manęs tokio galėtų ir visai nebūt; Jam patinka tokie filmai, į kuriuos aš net neatkreipiu dėmesio; Jam taip lengvai nenuimsi akinių, o aš savuosius dėviu tik tada, kai labai reikia; kai "užaugs" Jis bus telekomunikacijų inžinierius, o aš psichologė; Jo svajonių šalis - Vokietija, o mano - Prancūzija; Jis turi didelę šeimą, o aš perpus mažesnę, bet ir tą išsibarsčiusią; Jis realistas, o aš nuolat skraidau padebesiais... Lipu per savo principus ir įsitikinimus, randu pateisinimų visiems trūkumams, o ir Jis priima mane su visomis mano boružėmis ir visa galybe minusų. Myli mane netobulą.
Gal ir kvailas įrašo pavadinimas, bet kažkada pagalvojau, kad mokyklos laikais nebuvo suolo ar kėdės, kur būtų išbraižyta širdutė tarp mano ir kokio nors berniuko pirmųjų vardo raidžių. Ir nežinau kas tokia aš buvau - rimta mergaitė ar bailė, bet bėgau nuo visų kol vieną vakarą Jis man padavė savo šiltą delną. Ir dabar, kiekvieną kartą, kai jaučiu Jį šalia savęs, vis kartoju sau "nepaleisk, Vaida, savo žmogaus, nepaleisk". Gera mylėt šitaip, kaip myliu aš :)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)