Statybininkė ?

Karts nuo karto mane aplanko mintis, kad pasirinkau ne tą specialybę. Tikriausiai nekokia psichologė bus iš manęs, tačiau kokia talentinga statybininkė galėčiau būti ! Ir aš rimtai, nes didžiąją savo pragyvento laiko dalį tai ir darau - mūrinu sienas aplink save, kurių ne tik, kad beveik niekas neįveikia, bet ir aš pati nesugebu perlipt per jas ir apsižvalgyt kas vyksta už jų ribų. Maža to, apkabinėju savo tvirtovę prisiminimais, įrėmintais visokiom tradicijom, ritualais ir ceremonijom, ir naiviai tikiu, kad visa tai kada nors ims ir pasikartos. Bet tai nevyksta. O ir stengtis viską padaryt taip, kaip būdavo anksčiau, pavargau. Tikriausiai net jau ir neverta, nes žmonės keičiasi, ir tai yra normalu. Gyvent reikia, ne miegot. Ir nors aš dažnai pasiilgstu tų senųjų savo žmonių, su kuriais dabar prasilenkdama tik pasisveikinu ir nieko daugiau (džiugina tai, kad bent jau keli veidai netapo vien tik praeiviais), žinau, kad kiekvienas iš jų turi savo gyvenimus ir naujus savo žmones. Tik kaip tą žinojimą padaryt ne tokį skaudų ? Paleist praeitį ir pasitikt dabartį tokią, kokia ji yra - štai koks atsakymas. Prisijaukint naujus žmones. Ir svarbiausia - griauti tas sienas, kurios trukdo padidint savo kiemą :)