Sese, pasiilgau Tavęs :)

"Labas, sese" kitam laido gale išgirstu kartą į savaitę pakėlus namų telefono ragelį. Ir taip kiekvieną antradienio vakarą šalia spintelės, ant kurios gyvena senutėlis raudonas aparatas ir saugo tas džiugias pokalbių valandas, minutes ir sekundes, atsiranda kėdė. Ir eilutė, nors ir menkutė - aš ir mama. Bent jau taip visos trys Zasimavičių moterys pasidaro sau šventę, per kurią nors tokiu būdu pabūna visos kartu. O paskui liekam dviese. Iki vėlumos džiaugiamės mūsų mažiausios pasiekimais, dalinamės prisiminimais, ir nors ašarų būna pilnos akys, abi viena kitai pasižadam neverkt, bet po to vistiek šitos dvi "didvyrės" išsiskirsto šlapint pagalvių.

Aš labai pasiilgau savo sesės. Būna, vakare atsisėdu prieš Jos nuotrauką ir galvoju ką Ji veikia, apie ką galvoja, ar prisimena, kai mažos čiuožinėdavom grindimis verandoj ant kojinių arba vasarą į vandenį merkdavom pienių kotus, kad tie susigarbanotų. Trūksta Jos apkabinimų, slaptų pasišnekėjimų, pakvailiojimų, skardaus juoko, velniukiškai besivartančių akučių, drąsių veiksmų, palaikymo už rankos. Trūksta Jos pačios - geriausios sesės, kokią man galėjo padovanot Dievas.

Šiandien ne antradienis, todėl telefonas tylės. Bet laukti nebedaug liko - pora dienų ir pakėlusi raudoną ragelį vėl išgirsiu saulėtą "labas, sese"... :)