Sako, kad meilė trunka trejus metus, ir aš niekaip negaliu suprast ką tada turi jaust kitam žmogui, kad nugyventum su juo pusę amžiaus be skraidančių keptuvių, trankymų durimis ir pareiškimų skyryboms. Štai žiūriu į savo senelius, kurie šiandien mini savo auksines vestuves, žavėdamasi jų rūpesčiu vienas kitu praėjus penkiasdešimčiai metų ir pagaunu save svajojant apie tokią tvirtą sąjungą su savuoju džiaugsmu. Tik kažkaip liūdna pasidaro, kad pati negalėsiu savo tėvelių pasveikint sulaukus tokios datos. Gal kažkiek simboliška, kad tarp tėvelio mirtį ir jų 17-ųjų vestuvių metines skiria 17 dienų. Jų pasaka buvo žymiai trumpesnė negu senelių, kurie dabar gyvena laikotarpį, kuris pasakose įvardijamas "ilgai ir laimingai" :) Bet jų pasaka dar nesibaigia, nes močiutė pažadėjo, kad Ji ir Jos žmogus dar būtinai sudalyvaus mano pasakos pradžioje, kuri truks nemažiau laiko nei ta, kurios sukaktį šiandien švenčia mano seneliai :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą