Baubas.

Plūstelėjo šalto rudens gūsis vidun ir išsklaidė į visas šalis ramiai sugulusias mintis, o paskui jas išsibarsčiau ir aš pati. Ir tai tikriausiai daug blogiau negu dužti nuo ko nors kito rankų, nes dabar nebėra ko kaltinti. Žinoma, galima kaltę suverst rudeniui, jo niūroms nuotaikoms, nesibaigiančiam lietui, žvarbiam vėjui ar besinurenginėjantiems medžiams, bet juk realiai, kad ir kaip sunku tai pripažint, pats esi kaltas. Kaltas, kad per daug tiki kitais. Kaltas, kad nusivili. Kaltas, kad dabar skauda.

Nėra blogesnio jausmo už nusivylimą. Bent jau šią minutę. Pyktis tūkstantį kartų geriau, nes kokiu nors būdu (kad ir ne itin protingu - riksmais, pagalvės daužymu ar skraidančiais indais) jis išeina lauk, ko nepasakysi apie dabartinę mano būseną. Nenoriu šaukt, nenoriu verkt, nenoriu išsikalbėt. Nenoriu nieko kito, išskyrus tai, kad nebūtų taip nutikę. Arba bent nebūčiau sužinojus juodo fakto apie žmogų, kurį laikiau autoritetu ir pavyzdžiu sau. Tikriausiai kartais geriau nežinot visko, bet ką daryt šiandien, kai jau žinau ?

O Jūs atsimenat baubus iš vaikystės ? Man mama sakydavo, kad jeigu užsimerksiu, jie pranyks. Aš jau šimtus kartų bandžiau taip slėptis nuo šito baubo, bet jis nepranyksta. Laukia ilga naktis.