Mano liga, kuria sergu keletą pastarųjų dienų, yra išgydoma padidintu
dėmesio kiekiu. Arba bent jau norėčiau, kad tuo būtų išgydoma. Taigi, vaistus išsirašiau, tačiau kaip juos įsigyti? Aš nuolatos bandau vaidint, kad viskas man labai gerai, o jeigu ir nelabai, bandau kažkaip maskuot viską savais būdais, nes aš iš tų žmonių, kurie mėgsta kartot
"aš pats". Tai kaip dabar imt ir pasakyt visiems
"ei, man tikrai labai blogai ir aš noriu išsikalbėt, išsiverkt ir pabūt liūdnai, bet ne vienai"? Kaip perlipt per šitą kvailą savo įsitikinimą, kad negaliu palūžt? Aš
bijau atrodyt silpna.
Bijau priimt kito pagalbą.
Bijau būt kažkam našta.
Bijau trukdyt kitų gyvenimus. Bet tikriausiai labiausiai
bijau būt matomai nelaiminga. Man daug lengviau visiems šypsotis ir grįžus namo šlapint meškinus nei kam nors prisipažint, kad nevisada pakelti lūpų kampučiai reiškia, kad su manim viskas gerai.
Pasižiūriu į veidrodį ir matau didžiausią viso to kaltininkę. Ar aš nelaiminga? Ne,
aš laiminga. Tiesiog ta mano laimė tokia šiek tiek su pauzėm. O ir aš pati neskubu paspausti
"play" mygtuko laukdama, kol
kas nors kitas tai padarys. Kaip ironiška: kiek kartų aš pati kitiems sakiau, kad reikia stengtis vyti lauk visus juodus debesis iš savo dangaus. O ką pati dabar darau? Vaida, Tu juokinga :) Taip įsijautei į
laimingo žmogaus vaidmenį, kad pamiršai, jog kartais gali būt ir netaip gerai. Persistengei, todėl ir perdegei.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą