Pirštinėti vasariniai stebūklėliai (:

Vasarą dangus būna pats gražiausias nusprendžiau šiandien gainiodama debesėlius begulint pievoj. O ir tie tokie ramuma apgaubti vakarai, kada atsisėdus lauke ant laiptų gali klausytis tylos, kurią vis bando sudrumst varlių chorelis repetuojantis kaimyno prūdely. Bet Tu nepyksti, kai joms tai pavyksta, nes ir tą kvarkimą įskaičiuoji į savo vasaros stebūklėlius... :)

Gera būti Vaida ir gyventi Jos gyvenimą. Gera turėti širdį, kuri nepažįsta žiemos, nes turi močiutės megztas geltonas pirštines. Stebuklingas pirštines, kurios nėra vien siūlai ir eilės akučių. Į jas įmegzta kažko tokio, kad priglaudus tą geltoną mezginėlį šypsosi ne tik lūpos, bet ir akytės, nosytė, kojų pirščiukai, delnai, širdelė. Visas Tu švyti kažkokia nepaaiškinama šviesa, ir vien todėl, kad TAVO ŠIRDIS NEPAŽĮSTA ŽIEMOS. Taip, kartais čia apsilanko rudeniniai lietūs, ir aš nevisad spėju pasislėpt po savo geltonu skėčiu. Sušlampu, bet kartais reikia ir to. Svarbiausia - neįsileist žiemos ir tikėt pavasariniais ir vasariniais savo stebūklėliais... :)

Taip, kaip pasakose... :)

Toks gan idiliškas vaizdelis : antra valanda nakties, šviesa virtuvėj, nedidelė krūvelė indų, tekantis šiltas vanduo kriauklėj, keistai malonios mintys galvoje ir jaukumos širdyje. Ir nors niekada taip nesielgiu (galvoje turiu indų plovimą naktimis), šįkart to labai norėjosi. Norėjosi pabūt pačiai su savom mintim ir ta naktine tyla, neskubant pasislėpt po miegu. Ir žinot ką ? Užmigau laiminga, nes bent valandėlei į mane sugrįžo ramybė, pradingo neitin geros nuojautos, prašviesėjo mintys ir grįžo džiugesiukai. Matyt mano šalies "juoduliukai" bijo tamsos, todėl kaip bailūs žvėriukai ir išsislapsto nakty :)

Ir visa tai dėl šilto vakaro su mylimukais :) Kažin ar kada pavyktų surinkti draugėn visus visus man brangius ir artimus žmogeliukus, tačiau ir būdami po vieną jie spinduliuoja ta šviesa, į kurią norisi eiti ir ten gyvent ilgai ir laimingai. Taip, kaip pasakose... :)

Liūdnos saulės ir džiaugsmingos pilkumos :]

Užverčiu akis į ašarojantį dangų. Ne, jokių audros debesų. Tik tas slegiantis vientisas pilkumas.

Darykim išvadas, mielieji. Jau net dangus dėl mūsų nesistengia. Ir net neturėtų, jeigu net patys dėl savęs nieko nedarom.

Atsiprašau - darom. Mes puikiai sugebam keiksnot ir kaltint visus ir viską aplinkui. Dar mes mokam užuot gyvenę savo gyvenimus nuolat kištis į svetimus ir kartais net griaudami juos iš pavydo.

Esam išmokę ir priverst kitus gailėtis mūsų. Šita priežastis tikriausiai buvo pati pagrindinė, kurios dėka šitas įrašas bus parašytas. Nustebino tai, kad tikrai nepameluosiu pasakiusi, jog koks ketvirtadalis mano skype'o kontaktų "puošiasi" niūriomis mintimis. Ir taip iš dienos į dieną. Vėl gi nepameluosiu pasakiusi, kad kai kuriems iš jų tie "blogiau negu blogai", "neturiu dėl ko gyventi", "pavargau nuo gyvenimo" (tikri pavyzdžiai !) ir panašūs išsireiškimai tampa gyvenimo būdu. Ir aš žinau, kad kai kurie iš tų žmonių tikisi, kad kažkas kitas ateis ir išspręs visas jų problemas, arba galų gale tos bėdos ims ir išsispręs savaime.

Kaip būsima psichologė (jau pradėjau nekęst šitų žodžių) vis sulaukiu to tokio signalo "padėk man !". Bet šitoj vietoj ir aš įjungiu savo principus : kaip, žmogau, aš Tau galiu padėti, jeigu Tu net nesistengi padėt pats sau ?

Galbūt kartais net ir nėra taip blogai kaip kad patys sau piešiamės. Galbūt tai tiesiog pastangos gaut dėmesio. Bet ar toks dėmesys tikrai Tave glosto ? Ar nebūtų mieliau tą dėmesį gaut kitais būdais ? Galiausiai pats laikas būtų nusileist iš to aukšto aukšto bokšto savo pilies bokšto. Juk sunku kitiems į jį kopti, juolab kai viršuj kaupiasi tie tamsūs debesys. O jie gąsdina. Taip ir netenki visų galimų džiaugsmelių, ateina vienatvė, o tie debesys virš Tavęs dar labiau patamsėja.

Net jei šiandien ir nesinori skraidyt - atmink tas akimirkas, kada visa širdim to troškai. Sakai taip niekada nebuvo ? Tada tik pats patvirtini, kad dėl tų per ne lyg ilgai užsitęsusių periodų esi pats kaltas. Kodėl ? Todėl, kad leidi dulkėti gražiems prisiminiams.

Todėl gyvenkim paprasčiau. Gyvenkim džiaugsmingiau. Gyvenkim PATYS.

Net ir tas pilkas dangus už Tavo lango gali būt gražus jeigu tik panorėsi... (;

Sese, pažadu šypsotis ! :]

"Jūs esat mano brangiausi žmonės. Viskas bus gerai" pasakė Ji ir priglaudė prie pat savo širdies. O juk aš turėjau Ją prie savęs glaust ir kaip maldelę kartot tuos žodžius...

Pakilo lėktuvas ir nuskraidino Ją paskui Jos svajones. Galbūt taip prasideda laimingesnė Jos pasaka. Tikriausiai dabar joks kitas mano troškimas nėra stipresnis, už norą, kad mano mažylė būtų laiminga, ir jeigu Jos laimė svetur, aš dėsiu visas pastangas, kad išraut iš savo širdelės tą liūdesį, kurį jaučiu dabar.

Sese, pažadu šypsotis ! :]

Jei ne dėl savęs, tai bent dėl Tavęs, nes Tu į mano dangų siunti baltus gražius debesėlius :)

(ne)Svetimi gyvenimai.

Nepasislėpsi, žmogau, niekur nuo gyvenimo. Jis vistiek Tave susiras, o kuo ilgiau bandysi žaist tas slėpynes, tuo skaudžiau būsi nubaustas.

Kartais būna dalykų, kurie iš šalies žiūrint rodos lyg ir neturėtų liest Tavęs, tačiau yra kitaip. Negali likt abejingas įvykiams, mintims ir jausmams tų, kurie Tau rūpi. Ir ypač tada, kai kažkas būna negerai.

Va čia imi ir pradedi gyvent svetimus gyvenimus. Kartais taip atrodo, jog jeigu kas nors leistų, visus tuos sunkumus pasiimtum sau, sugertum kaip kokia kempinė, kad aplink Tave būtų sausa ir niekas negalėtų paslyst ir krist. O pati... Pati su visais sugertais negerumais tikėčiausi saulės spindulių, kurie išdžiovintų viską :)

Bet ne dėl visų taip. Tik dėl tų, kurie man dovanoja tą žmogišką artumą. Tik dėl tų, kuriems jaučiu pačius gražiausius savo jausmus... :)

Bėgimas atbulom į ateitį.

Taip galėčiau pavadint dabartinę savo gyvenimo atkarpėlę, kuria žingsniuoju jau nebe milimetrais, o greičiau metrais.

Praeitis manęs nepaleidžia. Nors ką aš čia šneku ? Pati apgaudinėju save. Tai aš nenoriu paleist praeities. Tai aš tvirtai laikausi įsikibus į ją.

O ateitis nelaukia, kol sugebėsiu atsisukt tiesiai į ją. Bijau žiūrėt jai į akis, bet žinau, kad kada nors teks tai padaryti. Norėčiau, kad tas "kada nors" būtų kuo tolimesnė data.

Mokausi gyvent dar tik. Nugalėt savo baimes, savo liūdesį.

Ir jeigu jūs nepyksit, aš dar taip pabūsiu, nes galbūt tai ir padės man nuvyt tamsius debesėlius... :)

Man (ne)gerai.

Ar esi naktį išbudęs ant drėgnos nuo ašarų pagalvės ?

Aš esu. O kuo toliau - tuo dažniau. Ir ta pagalvė kaskart vis šlapesnė darosi.