Praeitis manęs nepaleidžia. Nors ką aš čia šneku ? Pati apgaudinėju save. Tai aš nenoriu paleist praeities. Tai aš tvirtai laikausi įsikibus į ją.
O ateitis nelaukia, kol sugebėsiu atsisukt tiesiai į ją. Bijau žiūrėt jai į akis, bet žinau, kad kada nors teks tai padaryti. Norėčiau, kad tas "kada nors" būtų kuo tolimesnė data.
Mokausi gyvent dar tik. Nugalėt savo baimes, savo liūdesį.
Ir jeigu jūs nepyksit, aš dar taip pabūsiu, nes galbūt tai ir padės man nuvyt tamsius debesėlius... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą