Pirštinėti vasariniai stebūklėliai (:

Vasarą dangus būna pats gražiausias nusprendžiau šiandien gainiodama debesėlius begulint pievoj. O ir tie tokie ramuma apgaubti vakarai, kada atsisėdus lauke ant laiptų gali klausytis tylos, kurią vis bando sudrumst varlių chorelis repetuojantis kaimyno prūdely. Bet Tu nepyksti, kai joms tai pavyksta, nes ir tą kvarkimą įskaičiuoji į savo vasaros stebūklėlius... :)

Gera būti Vaida ir gyventi Jos gyvenimą. Gera turėti širdį, kuri nepažįsta žiemos, nes turi močiutės megztas geltonas pirštines. Stebuklingas pirštines, kurios nėra vien siūlai ir eilės akučių. Į jas įmegzta kažko tokio, kad priglaudus tą geltoną mezginėlį šypsosi ne tik lūpos, bet ir akytės, nosytė, kojų pirščiukai, delnai, širdelė. Visas Tu švyti kažkokia nepaaiškinama šviesa, ir vien todėl, kad TAVO ŠIRDIS NEPAŽĮSTA ŽIEMOS. Taip, kartais čia apsilanko rudeniniai lietūs, ir aš nevisad spėju pasislėpt po savo geltonu skėčiu. Sušlampu, bet kartais reikia ir to. Svarbiausia - neįsileist žiemos ir tikėt pavasariniais ir vasariniais savo stebūklėliais... :)