Bardakėlio harmonija (:

Kartais imu tikėt, kad mano daiktai atgyja, kai nematau, ir išsilaksto po visą kambarį mažutėm kojytėm. Ir jau net pykčiui dėl tos mano netvarkėlės atsibosta pas mane lankytis - dažniau sau pati nusijuokiu iš ryto veidrody pamačiusi nelabai švelniai (;D) susivėlusius plaukus ar sumaištį savoj ervėj :)

Niekada nebuvau ir tikriausiai nebūsiu didelė pedantė. Po mano lova gyvena dulkių pabaisa, su kuria einu į pasimatymą vos vieną kartelį į mėnesį, ir man nekyla isterijos priepuoliai dėl kartais nevisai vietoj padėtų daiktų. Atvirkščiai - aš dievinu savo bardakėlį, savo pribraukytus užrašus, nes tai turi dalelę manęs :)

Kaip pienės turi būti pienėmis, ar boružės boružėmis, taip ir Vaida turi būt Vaida. Vaida, o ne tobula Vaida. Nors... Kai pagalvoju, aš tikriausiai ir esu sau tobula su viskuo, kas aplink mane, su visais kitų akimis matomais mano trūkumais ir privalumais :)

Leisk man būti Vaida. Leisk man būti savimi. Leisk džiaugtis ta vidine pačios su savimi harmonija :)