Ne, už lango dienomis šypsosi saulutė. Lyja širdyje. Jeigu gyvenimas iš tikrųjų yra panašus į zebrą, ir baltą juosta maino juoda, dabar kaip tik ir stoviu ant tamsesnės ir laukiu, kada ją pakeis šviesi. Ir nors atrodo, kad žingsniuoju vienodais žingsniais ir neturėtų būt didelio skirtumo ties kuria spalva statau koją, tačiau taip nėra. Kai nusileidi iš baltutėlio debesėlio ant niūraus daug labiau skauda nei kai pasigauni šviesesnį ir šokteli ant jo nuo to sunkaus ir juodo.
Kol kas manajam horizonte šviesuliai toli, o kartais atrodo, kad su kiekvienu rytu jie tolsta dar labiau. Bet aš šypsausi. Šypsausi, kol dar matau tą šviesą, kad ir kokia mažulytė ji būtų. Net jei jos ir nebūtų (bet ji tikrai tikrai yra !), tikriausiai neturėčiau teisės skandint savęs ašarų jūrose, nes gimiau laimėt, o ir ašaros man netinka :)
Pasiduot liūdesiui yra lengviausia, bet tai neatneša nieko gero. Sutinku, kad galbūt ir nuolatos šypsotis, kad ir kas nutiktų kartais kvaila, tačiau jeigu jau reikia kažką rinktis, tai mano svarstyklėse „blogą laikotarpį + liūdesį“ nusveria „blogas laikotarpis + šypsena“. Bent jau gražiai atrodau :)))
Juoda balta, juoda balta, juoda balta, JUODA... Bus BALTA, Vaida, greit bus BALTA :)
Ir žinot ką ? Aš persigalvojau. Lai mano gyvenimas bus panašus ne į zebrą, o į pianino klavišus, kur tarp mi ir fa bei si ir do nėra juodo klavišo :) Puikiai žinau, kad nuostabiam kūriniui (t.y. mano gyvenimui) neužtenka vien C-dur'o, kur nėra nei diezų, nei bemolių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą