Trūksta oro, todėl ir kvėpuoju svetimu oru, todėl ir žiūriu į kitų laimingas padanges, nes tada kyla minčių prisivogti visko, kas gražu ir kas kartu iš tikrųjų yra NE MANO.
Aš pati turiu nuosavus savo žaibus, griaustinį ir pajuodusį dangų. Ir jeigu jau turiu tokią tamsią gyvenimo atkarpėlę, vadinasi taip reikia, kad ir kaip tai man nepatiktų.
Liūdėt nėra blogai, kai tam yra priežastis, nes tada bent jau žinai, kad nesi robotas su užtaisyta dirbtine šypsena, žinai, kad turi jausmus ir kad gyveni gyvenimą, o ne vaidini laimingą personažą.
Tamsių ir šviesių debesėlių per visas mūsų dienas tikriausiai būna maždaug vienodai. Nebūna vien tik laimingų ar nelaimingų žmonių. Gyveni ir bandai išlaikyt balansą. Kol kas man tai sekasi neblogai. Net jei dabar ir nusveria ašaros šypsenas, vistiek žinau, kad ateis toks rytas, kai viskas apsivers aukštyn kojom ir juokas laimės karą prieš liūdesį, o dabar pasiimu savo geltoną skėtį, spaudžiu "play" mygtuką ir einu pasitikt savo audros.
Iš širdies į širdį, iš širdies į širdį... (:
AtsakytiPanaikinti