Juodi batai baltoj žiemoj.

Radau netyčia šiandien paskutiniosios tėčio žiemos batus (nors vargu ar galima 18 dienų ir devynioliktą rytą pavadint tomis penkiomis šaltai baltomis raidėmis). Jis juos nešiojo ir kelis šaltuosius sezonus atgal, ir man visada juokinga būdavo, kad atrodydami gana gigantiškai, iš tikrųjų buvo moteriškos pėdos dydžio. Joks kitas tėčio apavas man nėra taip giliai įsirėžęs atmintin kaip šitie žieminukai su šiltu kailiuku viduje, o to priežastis tikriausiai yra ta, jog būdami Jo tūkstančių žingsnių liudininkai tapo ir paskutiniųjų.

Milimetras po milimetro slysdami senos tėvelio nuosavybės juoda oda pirštai pasidengia sluoksneliu dulkių, o batai atgauna savo įprastą spalvą. O, kad būtų taip paprasta padaryt švariais prisiminimus su Juo, nes manieji jau apsikabinėję voratinkliais. Močiutė sakė, kad laikui bėgant žaizdos pradės gyt ir iš atminties pradės trintis Jo balsas, veido bruožai, mimikos, gestai, kalbėsena ir visa kita, o kad Ji buvo teisi ėmiau suprast tik neseniai. Gėda, apmaudas ir nusivylimas savimi kankina mane, kad reikia pastangų prisimenant akimirkas su žmogumi, su kuriuo keliolika metų diena iš dienos dalinausi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kai tuo tarpu užsimerkus lengvai prieš akis iškyla gabalėlis nėriniuotos medžiagos kyšančios iš karsto. Taip per 4 metus 3 laidotuvių dienos atminties juostelėj užėmė daugiau vietos nei 16 metų.

Aš pamelavau. Ėjau tų batų tyčia ieškot pati, nes grįžau prie savo pomėgio - knaisiotis po praeitį - kurio, kaip kai kuriems žmonėms įpročio rūkyti, man niekaip neišeina palikt tiesiog kitiems. Ir galbūt šito įrašo visai nebūtų, jeigu ne kelias dienas besisukančios galvoje mintys ir neatsakyti klausimai, kurie neduoda man ramybės ir verčia blaškytis. Dar daugiau druskos ant žaizdos pabarsto mano seneliai, kurie man vis primena koks buvo ar nebuvo mano tėtis. Aš žinau, kad jis netobulas ir darė klaidų, kurių aš pati sau pasižadėjau nekartot, tačiau... Praėjo jau šiek tiek daugiau nei 4 metai, todėl ar nebūtų laikas liautis kaltint praeitį dėl dabarties ir pasistengt dabar daryt kažką, kad praeitis nepasikartotų ateityje ? O juk ir vaikai nesirenka savo tėvų. Nors jeigu būtų galimybė pasirinkt sau šeimą, tikriausiai nenorėčiau kitos mamos, tėčio ar sesės, nes jie turi vieną pranašumą net prieš tuos, kuriuos galima vadint tobulais - aš juos myliu.

Liūdnas sniegas šiandien sninga į mano širdį, ir aš tenoriu, kad kas nors padėtų man ištirpdyt ir paverst jį džiaugsmo balomis.