Nuoga žiema :)

Išėjo šventės išvaduodamos miestą nuo blizgančių girliandų ir įvairiaspalvių lempučių. Paliko visiškai nuogą, ir dabar mūsų akys nusivylė ir pradėjusios laukti pavasariškos žalumos išdavė žiemą, nes ji, mat, jau nebeturi kuo žavėti.

Nepanašu į mus pačius ? Kai kitas žmogus nusimeta visus savo "papuošimus" ir pasirodo toks, koks yra, mes išsigąstam ir bėgam tolyn. Tolyn nuo tikrovės pas tuos, kurie užklodami melais mus užhipnotizuoja, o mes tam ir nesipriešinam, nes mėgstam labiau gyvent sapną nei gyvenimą.

Nežinau kodėl, bet kažkaip lengviau kvėpuot tapo po garsiai praūžusio kalėdinio ir naujametinio šurmulio. Nežinau kas tai - susitaikymas su esama padėtim ar gyvenimas čia ir dabar - bet man vis dar neatsibodo balto sniego pusnys, vis dar džiaugiuosi, kai sninga, vis dar nepraradau vilties rast žmogų, kuris su manim norėtų nusileist su rogutėm nuo kalniuko ar pastatyt senį besmegenį (arba boružę iš sniego !). Žiema man vis dar kvepia stebuklais :)