"Vaida, aš taip džiaugiuosi, kad turi svajonių"...

... - tokiu sakiniu mama nutraukė mano pusvalandžio monologą telefonu ir pavertė jį tokia tyla, kuria tylėti gera. Tyla, kuri pažįsta daugiau jausmų negu žodžiai. Tyla, kuri pripildė mane to tokio tikro nesuvaidinto vaikiško džiaugsmo, ir aš galėjau prisiekt, kad mama būdama kitoj pusėj ragelio lygiai kaip ir aš šypsojosi :)

Vakare įkritus į savo patalus su princesėmis ir apkabinus meškiuką dažnai svarstau kas kaltas, kad gyvenu būtent tokį gyvenimą. Ir nors nevisada čia šviečia saulė ir dangumi plaukioja balti debesėliai, bet ir audrų pasitaiko ne tiek jau daug, kai imi skaičiuot savo spalvotų ir juodų dienų santykį. Juo labiau anksčiau ar vėliau tamsūs debesėliai nuplaukia, o juk po lietaus viskas taip kvepia ! :)

Dabar tereikia išmokt šokt lietuj, nes per daug laiko praeina pro šalį, kol laukiu savų liūčių pabaigos. O kol nelyja, ir toliau auginu savo svajones :)

Daugiau negu reikia.

Pavasaris tebeserga sniegu, o aš jam palaikau kompaniją. Tik skirtingai nuo jo, aš bičiuliaujuosi su pora ligų. Vieną iš jų gesinu kibirais arbatos, tačiau su kita viskas daug sudėtingiau, nes niekas neišrašinėja vaistų nuo nematomų ligų.

Būdama jaunesnė mėgdavau žinot kitų paslaptis. Man patikdavo, kai kitas žmogus patikėdavo man saugoti tokius dalykus, apie kuriuos mažai kas žinodavo. Tai būdavo tarsi ženklas, kad kažkam esu patikimas žmogus. Ir nors tos paslaptys kartais būdavo labai vaikiškos, tačiau aš didžiuodavausi, kad žinau daugiau nei kiti.

Augau aš, augo ir paslapčių dydis. Šiandien žinau daugiau negu reikia ir pati noriu. Juo labiau, kad mažai vaikiškumo liko tuose dalykuose, kuriuos saugau. Sudaužyti puodeliai virto griūnančiais santykiais, apie kuriuos sužinau visai netyčia iš svetimų lūpų net be "niekam nesakyk" antspaudo. Ir nebeužmiega naktimis sąžinė galvodama apie dalykus, kurie gali keist likimus, ir nežinodama ką daryt: tylėt apsimetant, jog nieko nežinau ar neva pasielgt teisingai ir išklot viską, ką žinau. Pirmuoju atveju skaudės man vienai, o antruoju kenčiančių bus tikrai daugiau, į kurių skaičių neišvengiamai įeisiu ir aš. Todėl šiandien aš renkuosi tylą.

Pro nešvarų troleibuso langą :)

Greitai taškydama į šalis ištirpusio sniego balutes vos spėjau į senutį, lygiai taip pat kaip ir aš, skrodžiantį pavasariu žalią troleibusą. Krestelėjau į sėdynę ir po keleto sekundžių akimis nešvariu lango stiklu bėgo gatvės. Iškabos, reklamos, gyvūnai, automobiliai, lemputės, namai ir... žmonės. Ir nežinau ar čia pasidarbavo šiltėjantys orai, ar tiesiog matau tai, ką noriu matyt ir jaučiu pati, bet mieste tiiieeek daug susikibusių delnų, kad negali nesidžiaugt ta visa laiminga minia išsiskirsčiusia po du, po du, po du... :)

Troleibusas ir toliau veža mane plačiomis gatvėmis, o aš galvoju ar tas sakinys "neieškau savo antros pusės, nes gimiau visa", kurį dar prieš metus tėkšdavau į akis daugumai tų, kurie klausdavo, kodėl aš vis dar viena, buvo šventa tiesa, kuria tikėjau, ar tiesiog gynyba. Tiesiog šiandien žinau, kad buvau didelė melagė. Galbūt ne tiek kitiems, kiek pati sau. Vis dar nedrąsu pripažint, kad visus savo pragyventus metus iki praėjusio rudens klydau. Juk labai žmogiška norėt visada būti teisiam, lygiai taip, kaip ir nebūt vienam. Žmogui reikia žmogaus, savo žmogaus, kad galėtų palaikyt viens kitam dangų, jeigu šis netyčia pradėtų griūt :)

Nešvarumai, dengiantys troleibuso langą, man netrukdo matyt vaizdų, kurie su kiekviena minute vis labiau nutolsta. Čia visai taip, kaip gyvenime. Tu matai pasaulį tarsi pro langą, kurį dažnai kiti savo žodžiais ar tiesiog gyvenimiškais pavyzdžiais apdrabsto purvais, ir tik nuo Tavęs pačio priklauso ties kuo susikoncentruosi: ties dėmėmis ar vis gi pabandysi už visa to pamatyt gražiąją pasaulio pusę. Bet visgi tiems, kurie renkasi pirmąjį variantą, aš iš visos, dabar jau mylinčios, širdies linkiu, kad vieną dieną atsirastų žmogus, kuris padėtų nusivalyt savąjį langą, atidarytų jį ir leistų įkvėpt pavasario :)