Viskas buvo / yra / bus gerai.

Skauda, ir nežinau ką labiausiai - galvą, dešinį kelio sąnarį ar... širdį. Dažnai sakau, kad esu laiminga kaip pavasaris. Dabar net ir nebandysiu nuneigt, kad nesu tas metų laikas tarp žiemos ir vasaros. Tiesiog šiandien aš tokia, koks jis už lango. Ir skambu taip, kaip jaučiuosi.

Šią minutę darau tai, ko niekada nedariau anksčiau - spaudau juodus mygtukus iš po stalo, nes nesugalvoju kur kitur galėčiau pasislėpt. Tiesa, nežinau pati nuo ko. Galbūt nuo nieko ir nenoriu slapstytis. Aš tenoriu jaustis saugi. Lygiai kaip vaikystėj, kuomet turėdavau savo slaptavietę, kurioj galėdavau sėdėt valandų valandas, kai bardavosi tėvai arba namie turėdavo būt visiška tyla, kad viskas būtų gerai.

Per dažnai girdėdavau tuos tris žodžius - viskas bus gerai. Mama vis žadėdavo, bet taip niekada iki galo nebūdavo. Bet aš ja visada tikėjau ir iki šiol tikiu, nes noriu tikėt, nors ir žinau, kad tas sakinys turi galiojimo laiką.

Šiandien šokt lietuj man per daug sudėtinga - skauda koją. Pavargau kartot "viskas bus gerai", nes žinau, kad taip nėra. "Viskas BUS gerai" - būsimasis laikas, o gyvenu esamuoju. Gerai BUS rytoj, bet rytojaus nebus, nes užmigęs šiandien Tu pabusi ne rytoj, o... šiandien. Niekada negyvensi rytoj, nes kiekvienas prasidėjęs rytojus iškart tampa šiandien. Tu negyvenI vakar ir negyvenI rytoj, nes gyvenI šiandien. Vakar Tu gyvenAI, o rytoj gyvenSI. Praeitis skirta prisiminimams, ateitis - svajonėms, o dabartis - gyvenimui. Prisiminimai kartais skaudina, svajonės - nesipildo, todėl šiandien man lieka gyvenimas.

Šiandien man paprasčiau užsimerkt prieš viską. Šiandien aš netikiu stebuklais, bet Tavo žodžiai geri gali mane išgelbėt.

Keliauju :)

Keista grįžt iš paskaitų žinant, kad turėsiu laisvą vakarą. Jokių konspektų, jokių knygų, jokių straipsnių, jokių rašto darbų. Kalnams popieriaus susidėliojus į stalčius ir spinteles man ir vėl pradėjo šypsotis mano mažoji, kad ir tik iš nuotraukos. Per visus didelius darbus ir mažus darbelius buvau pamiršus ką reiškia prastovėt prie lango pusvalandį su puodeliu arbatos grojant mėgstamai dainai. Taip ir atėjo vakaras atsinešdamas keletą spindulių ir iškart juos išdalino. Gavau vieną ir aš, ir manyje pasibaigė lietūs. Gera atsidarius langą įkvėpt pavasario ir palikt visus piktulius, niūrulius, liūdnulius ir kitus juoduliukus kažkur, kur Tavęs nėra ir šypsotis praeiviams, katei šalia konteinerio ar pačiai sau :)

Tad ką aš veikiu šįvakar, kada likom dviese - aš ir ramus vakaras ? Keliauju. Tiesa, ne po Prancūziją, Italiją, Graikiją ar Afriką. Keliauju pati po save. Iš naujo atrandu savo mažus džiaugsmus, iš naujo pakuoju visus savo lietus į lagaminus. Valau dulkes nuo prisiminimų ir tyliai džiūgauju kiek daug visko gražaus turiu. Gaila, kad nevisad moku pasinaudot tuo. Ir nors nesu iš tų žmonių, laikančių absoliučiai viską savyje, tačiau visvien didžioji dalis visų išgyvenimų, emocijų, jausmų ir potyrių lieka man vienai. Gal ir gerai - nereikia barstyt savęs betkam, bet taip bejėgiškai ir apgailėtinai jaučiuos, kuomet tiek daug jaučiu žmogui, o tiek mažai tesugebu pasakyt. Arba visai nutyliu. O aš taip noriu, kad mano žmonės žinotų kokie jie man brangūs. Taigi, mano tyla nėra tyla. Mintyse aš Jums šypsausi, džiaugiuosi Jūsų džiaugsmais ar liūdžiu dėl nesėkmių. Tiesiog dar neišmokau plaukt savo jausmuose, todėl ir skęstu juose labai sunkiai bandydama iškilt į paviršių.

Gal ir teisybė, kad liūdesio nepaskandinsi, nes jis moka plaukt, tačiau šįvakar man kažkaip pavyko paneigt tą nerašytą tiesą. Dabar šypsausi, už lango jau nebelyja, o aš toliau tebekeliauju :)

Mergaitė iš puodelių karalystės :)

Man patinka gert arbatą ar kakavą iš mano gražių spalvotų puodelių ir įsivaizduot, kad visi jie turi veidus. Tikriausiai kiekvienas iš mūsų turim savo mėgstamiausią puodelį, iš kurio geriant viskas būna daug skaniau. Panašiai yra man, tik tų puodelių ne vienas. Jų daug. Ir čia dar ne pabaiga - svajoju turėt jų visą karalystę. O kol vis dar galiu tuos puodelius suskaičiuoti, kiekvienas iš jų turi skirtingą savo laiką, kada pasikviečiu į pasimatymą. Iš vieno geriu, kai man būna liūdna, iš kito - rytais, iš trečio - kada sergu. Kai kurie puodeliai man primena žmones, todėl kai jie mane aplanko mintimis, glaudžiu vis skirtingą indą prie lūpų ir jaučiuosi taip, lyg gerčiau artumą, kurio kartais labai pasigendu.

Man mano puodeliai ypatingi, ir jeigu nors vienas sudužtų... Ne, aš stengiuosi, kad taip nenutiktų. Ir dar - mano puodeliai skirti ne man vienai. Aš dalinuosi jais. Tokiu būdu juos pripildau kitų žmonių šilumos, kurios paragaut leidžiu tiems, kuriems pritrūksta spindulių. Taip aš su savo tokia puodelių sistema svajoju užklot visą žemę šypsenom :)

Svajoju ir apie labai ankstų vasaros rytą su Juo. Vaikščiot renkant rasą ant pėdų ir geriant Jo arbatą iš mano puodelių. Jaustis ypatingai žinant, kad niekada niekur tas gėrimas nebus skanesnis nei mano puodeliuose, o ir jie niekada nesaugos skanesnės arbatos. Galbūt nei aš, nei Jis nesam tobuli, bet visos akimirkos, kada esu su Juo, leidžia man tikėti tobulybe. Ir aš žinau, kad niekada ir su niekuo kitu man nebus lygiai taip pat gera, kaip dabar. Kol saugoju savo puodelius, Jam saugot atiduodu savo širdį. Dabar ten daug spindulių ir milijonas žydinčių ir besišypsančių Jam pienių :)

Myliu aš. Myli mano puodeliai. Myli mano visas pasaulis. Noriu dalintis šypsenomis ir pavaišint šiluma iš savo puodelių :)

Laiminga kaip pavasaris :)

Kovą rašiau daug, bet kokius tris ketvirtadalius įrašų palikau juodraščiuose. Taip aš mokausi šokt lietuje. Noriu dalint šypsenas, o ne snigt į vasaras. Juo labiau, kad gana dažnai sulaukiu komplimentų ir prisipažinimų, kad savo įrašais šildau kitų širdis. Ir taip gera, kai žinau tai. Todėl pasižadėjau sau stengtis kuo mažiau lyti :)

Šiandien būsiu šiek tiek išsibarsčius, bet kitaip man nesigauna :) Noriu pasidalint pastarųjų savaičių mintimis - gražiomis, geromis, gal kartais truputį liūdnomis ar net nevisiškai pavasariškomis, bet... Tiesiog noriu išsikalbėt, kas pastaruoju metu man nesigauna dėl nuolatinio bėgimo.

Visų pirma, noriu pasidžiaugt, kad pažįstu laimingų žmonių. Bet tikrai laimingų. Tokių, kurių akyse gali matyt ugneles, o veiduose - nesuvaidintas vos slepiamas šypsenas. Jie patys tarsi švyti. Ir man taip gera prisiliest prie tokių stebuklų. Nežinau, ar galima sakyt, kad ta laime įmanoma apsikrėst, bet man rodos būtent taip man ir nutinka. Malonu ne tik pačiai dalint šypsenas, bet ir gaut atgal. Šilta, širdy labai šilta :)

Nors prieš porą savaičių ir tai nelabai šildė. Nežinau kas per debesėliai kybojo prieš mano galvos, bet labai daug galvojau apie mirtį. Svarstydavau kas turėtų atsitikt, kad pakelčiau ranką prieš savo pačios gyvybę ir... Niekaip nesugebėjau rast priežasties, kuri priverstų taip pasielgt. Tikriausiai daug kas išsigąstų, jeigu žinotų, kad kartais pagalvoju apie tai. Aš ir pati save keikiu už tokias mintis, bet tame nėra nieko blogo. Tiesiog tai būna eilinis kartas, kada pamatuoju savo norą gyvent. Gyvenimą aš myliu per daug, kad pati išeičiau, ir galbūt nelabai vykusiai pasakysiu, bet nesu aš tokia silpna kaip atrodau ir taip lengvai manęs niekas neišmes iš čia. Per daug dar liko neišsipildžiusių svajonių ir planų ateičiai, kurių bandau siekti su kiekviena diena... :)

...ir kurių išsipildymo dieną manęs neapkabins ir nepasveikins tėtis. Visiškai atsitiktinai šiandien radau klipą, kuris ir vėl sukėlė mintis apie Jį. Žinau, kad per daug ir per dažnai apie tai galvoju, bet šitoj vietoj nemoku su savim kovot. Tiesiog tie, kurie nėra to patyrę, nesupras. Net ir stengtis pabandyt įsivaizduot ką jaučiu neverta, nes skaudėt visada suspės. Vietoj to geriau skubėkit savo tėčiui parodyt, kad mylit jį, ir kad jis - vienas iš pačių brangiausių vyrų jūsų gyvenime :)

Dabar iš trijų man pačių svarbiausių vyriškių teturiu du. Vieną šiandien sveikinau su 77-uoju gimtadieniu, o kitą - su lygiai puse metų mūsų draugystės. Draugystės, apie kurią žino nevisi. Draugystės, kurios man reikia pačiai, o ne tam, kad puikuočiausi prieš kitus. Draugystės, kurios dėka esu labai laiminga. Draugystės, dėl kurios galėčiau daug ką padaryt. Ir jeigu prieš metus man dar nieko nereikėjo, dabar savo gyvenimą be Jo sunkiai įsivaizduoju. Žmonės dažnai ieško laimės, o manoji pati susirado mane. Ir kaip nesidžiaugt, kai supranti, kad rankos to, kurios laiko mane apglėbusios, yra tas žmogus, su kuriuo norėtum dalintis viskuo savo likusį gyvenimą ? :)

Dabar aš labai laiminga. Laiminga kaip pavasaris. Neleisk, kad tai baigtųsi :)