Naujienos iš kambarėlio taikos prospekte :]

Per praėjusią savaitę, kada čia manęs nebuvo, pasikeitė nei daug, nei mažai:

• nuolat trūkinėjantis belaidžio interneto ryšys privertė iš stalčiaus išsitraukti ir vėl pradėti naudoti tokį baltą stačiakampį daikčiuką, ant kurio parašyta "vodafone" - taip aš ir vėl tapau "pririšta" prie stalo (mėgsta tas nenaudėlis kažkaip išsiklibint, todėl geriau laikyt jį ramybės būsenoj); 
• iš baisiosios psichiatrijos kolio gavau dešimtuką - taip gera atsidarius exelio lapą su 106 studentų kodais ir pažymiais prie jų greta savojo numeriuko pamatyt maksimalų balą (paskaičiavau, kad tokių laimingųjų buvom iš viso 14) ir žinot, kad čia ne šiaip sėkmė, o pastangų, kurių šįkart tikrai daug dėjau besimokydama, įvertinimas;
• pirmadienį vedžiau grupinį užsiėmimą ir... sužinojau apie save kaip GALBŪT (atsirado abejonių, apie kurias kitame įraše) būsimą psichologę labai malonių dalykų: "man patiko ta jauki atmosfera, kurią kūrei", "Tavo balsas malonus ir jis čia labai tiko", "gal mažumėlę pritrūko teorinių žinių, bet labai patiko tai, kad stengeisi gilintis į kiekvieną dalyvį ir nepalikai jo problemų kyboti kažkur ore", "čia buvo pats nedirektyviausias vadovavimas grupei", "buvai labai tolerantiška ir kantri tylai"...;
• sekmadienį - trečiadienį gyvenau viena, o štai ketvirtadienį iš savo nuostabiosios kambariokės ne tik gavau lauktuvių belgiško šokolado, kurį pažadėjau pasidalint su savo šokoladomanu, bet ir... naują gyventoją, kuri porai savaičių užims pereinamą kambarį, o paskui puodelis, kurį jai paskolinau, ir vėl grįš pas mane;
• pasigaminau beprotiškai skanų vištienos troškinį (jeigu jau man pačiai skanus mano pačios gamintas maistas, tai jis iš tikrųjų gavosi visai gardus);
• penktadienio vakarą su kambarioke per lietų/sniegą pasivaikščiojom senamiestyje, o po to už tokį pavasarį jaukioj kavinukėj suvalgėm ledų;
• viena mylima mergaitė atsikratė to, apie ką aš labai dažnai svajoju žiūrėdama į veidrodį (mamytė sakė, kad mano reakcija, kai skambinau jai ir apie tai pasakojau, buvo tokia, lyg ta mergaitė būtų ne savo garbanas nusikirpus, o ranką nusipjovus - taaaiiip, kartais mano emocijos būna per ne lyg stiprios ir aš nevisai moku su jomis tvarkytis);
• pagaliau pasinėriau į įvairias mokslinių publikacijų paieškos sistemas įvedinėt raktažodžius "marital satisfaction", "young family", "having children" ir pan. savo kursiniam darbui, kurį rašysiu apie tai, kaip pasitenkinimą santuoka ir santykiais joje lemia atsiradę vaikai;
• išgirdau du nuostabius sakinius iš dviejų žmonių, kuriuos myliu labiau už save pačią: "Tu patikimiausias žmogus man" ir "...ir tada pasigyriau, kad vasarą Tavęs labai laukiu, todėl šiaip ar taip ji man ypatinga bus".

 * * *

P.S.: po nesėkmingo bandymo vakar parašyti apie tai, kas šiuo metu dedasi mano mintyse, darkart įsitikinau, kad faktais kalbėti lengviau negu jausmais.
 

Mažieji savaitgalio džiaugsmai :]

Mėgautis šiltais saulutės spinduliais.

Pasipuošti iš spintos išsitrauktu pavasariniu samaniniu švarkeliu.

Kalbėtis valandą telefonu su mama.

Būti netikėtai maloniai nustebintai ir dėkingai už boružėlę-skalbinių segtuką kursiokei, su kuria Tave sieja tik pasisveikinimai prasilenkiant.

Nusipirkti pačius gražiausius batelius, kokius tik esi kada nors turėjusi gyvenime (belieka tik išmokt vaikščioti su jais).

Pasikeisti fono paveikslėlį telefone.

Ryte feisbuke ant sienos rasti sausainių-boružėlių nuotrauką.

Stovint eilėje parduotuvėje su pakeliu pieno išgirsti iš vyro stovinčio prieky "panele, prašau jūs pirma".

Atnaujinti savo playlist'ą naujomis dainomis.

Pažiūrėt porą mergaitiškų filmų.

Išgerti atvėsusios melisų arbatos.

Gauti sms žinutę iš kursiokės su turiniu, kurį pati norėčiau kartais išsiųst, bet nedrįstu.

Džiaugtis kambariokės rytdienos kelione į Briuselį.

Pačiai planuoti savo pirmą skrydį lėktuvu birželio 17.

Skaityti sesės laišką.

Dar kartą išgyventi labai gražią savo meilės pradžią skaitant skaipo susirašinėjimus nuo 2010 m. rugsėjo.

Laikyti langą pravirą visą dieną.

Ne tik matyti, bet ir jausti pavasarį kiekvienu kūno milimetru.

Apie sniegą, kurio iš tikrųjų nėra :]

Tikriausiai kalti tie po visą mano kambarėlį taikos prospekte išmėtyti lapai marginti žodžiais "hiperbulija", "katonija", "anoreksija", "anekforija", "agnozija" ir kitais psichiatrijos keiksmažodžiais, kad viskam, kas vyksta šalia manęs bandau nustatyti kokią nors ligą (ribokit bendravimą su manim! :D). Štai, kad ir tam, kas dėjosi vakar su gamta: simptomai - orų kaita; diagnozė - pavasaris laukia(si). Žinau, kad šįkart spėju teisingai, nes jaučiu širdim, kad pats gražiausias metų laikas man padovanos kažką naujo. Kažką tokio, ko neturiu. Kažką tokio, kas nušvies mano dienas. O kol kas laukiu, nes tokiu laukimu labai gera laukti :]

Ignoruoju sniegą už lango, ir kol kas man tai puikiai sekasi. Egzistuoja gyvenimo sudėtis: 10% sudaro tai, kas mums nutinka, o net 90% yra tai, kaip mes žiūrim į tuos 10%. Todėl man šiandien labiau norisi skaičiuoti baltus debesėlius nei šaligatvio plyteles (tikiuosi čia ne įkyrus skaičiavimas iš mąstymo sutrikimų); labiau norisi žiūrėt žmonėms į veidus nei į batus; labiau norisi iškėlus galvą šypsotis nei nuleidus akis galvot kaip šlampa kojinės batuose; labiau norisi gyventi. Būna blogai, bet juk ir gero mūsų gyvenimuose bent šiek tiek atsitinka, todėl tai, kas nėra taip gerai, kaip kad norėtųsi, bent jau šiandien aš stengiuosi ignoruoti kaip tą sniegą, kuris po truputį traukiasi (aš tikiu, kada nors ir negerumai ištirps kaip jis).

Taigi, grįžtant prie psichiatrijos, kuri manęs lauks kol žaliu troleibusu arba raudonu autobusu parvažiuosiu iš konsultavimo psichologijos paskaitos ir seminaro, man atrodo, kad susiradau sau naują ligą: simptomai - šypsena veide ir spindinčios akys; diagnozė - laiminga (kaip ir pats pavasaris) :]

* * *

P.S.: saulė tirpdo žiemą ir atveda pavasarį. Mano saulė man irgi šviečia :]

Apie naują suknelę :]

Tas, kuris pasakė, kad laimės negalima nusipirkti, mums labai stipriai pamelavo. Vakar pati tuo įsitikinau, kai už porą banknotų įsigijau daiktą, kurį pamilau iš pirmo žvilgsnio. Dabar mano laimė kabo spintoj ir laukia balandžio 4osios. Tiesa, nujaučiu, kad kiekvieną vakarą prieš einant miegot mano nauja juoda maža suknelė būtinai išvys lempų šviesą ir išeis į pasimatymą su veidrodžiu. Galbūt tai atrodo šiek tiek kvailokai ir juokingai, bet man taip patinka žiūrėt į gražius daiktus ir pačiai jaustis tokia. Aš žinau, kad mano kojos nevisai tokios, kokių norėtųsi, ir oda skiriasi nuo tų, kurios pozuoja žurnalų viršeliams. Galbūt kūno linijoms irgi tolokai iki standartų, apie kuriuos svajoja didžioji dalis moterų ir merginų, bet... Ta suknelė viską kompensuoja. Ir tikriausiai daug svarbiau yra tai, kaip jautiesi nei kaip atrodai, nes... kaip jauties, taip ir atrodai :] Savo atvaizdui veidrodyje sakau: "Vaida, Tu labai graži" :]

Jeigu pavyks parduot savo vasarą man svetimoj šaly, prisipirksiu daug suknelių. Ir batelių - gal net su kulniuku (niekada nebūčiau patikėjusi, kad ateis toks laikas, kai norėsis šito). Ir būsiu tokia laiminga, kokia esu dabar žiūrėdama į savo naująjį pirkinį. Neįtikėtina, kad kartais medžiagos gabalėliai yra daug daug kartų vertingesni, nei kad parašyta jų etiketėse. Maži dalykai turi galią teikti didelį džiaugsmą :]

* * *

P.S.: norėčiau dirbti konsultante batų parduotuvėje ir taip pardavinėt vienus geriausių vaistų nuo liūdesio :]

Apie matematiką ir santykius

Kada kalbėti; kada patylėti; kada apsimesti, kad nieko nežinai; kada nedaryti nieko ir palikti viską taip, kai yra; kada leisti viskam vykti savaime; kada meluoti... - nemažai yra pasirinkimų, o situacijų, kuriose juos galima panaudoti mažiausiai tūkstantį kartų daugiau. Ir kaip atsirinkti kada kaip pasielgti tinkamiausia?

Kuo labiau gilinuosi į santykius tarp žmonių, tuo aiškiau suprantu, kad teisingai išspręst įmanoma tik uždavinius su skaičiais. Na, gal ne taip pasakiau: santykius tikriausiai irgi galima tvarkyt teisingai, tik skirtingai nuo matematinių skaičiavimų Tu niekad nesi iki galo užtikrintas, kad rezultatas, kurį gavai, yra pats tinkamiausias tai situacijai. Santykiams nėra kažkokios bendros formulės, kurią pritaikius pasauly atsirastų tiek šypsenų, kad nebereiktų elektros lempučių ir kiaurą parą būtų šviesu. Kas tinka vienam žmogui, nebūtinai suveiks ir su antru - juk nemindo Žemėj takelių dvi tokios pat asmenybės. Tas pats dalykas vienam gali uždegti dieną tūkstančiais spalvotų švieselių, o kitam būti tuo šlapiu skuduru, kuriuo labai skaudžiai buvo trenkta į veidą. Ir nors galbūt Tau atrodo, jog stengiesi kiek įmanoma labiau būt geras kitiems, kartais išgirsti kaip užsidaro durys ir nesupranti ką padarei netaip.

Džiaugiuosi kaip koks Kolumbas atradęs savąją Ameriką - supratau ką turėčiau daryti kitaip, kad nereiktų kaskart liūdėti, kai darant tai, kas Tau atrodo geriausia, nutinka blogiausia. Dabar jau žinau, kad santykiai niekada nepriklauso nuo Tavęs vieno: galbūt tam kitam žmogui visiškai nereikia to, ką siūlai Tu; galbūt jis turi kažkokį kitokį sprendimą, kurio Tu negirdi, nes per ne lyg daug stengiesi primest savo formulę. Nebūtinai tai, kas Tavo manymu yra gerai, iš tikrųjų yra gerai. Nebūtinai Tavo tiesa yra tiesa su tašku - santykiuose vienas pats tiesos žinoti negali.

Pasiilgau matematikos - ten viskas paprasčiau nei gyvenime.

* * *

P.S.: kažin ar gali egzistuoti koks nors ryšys tarp gautų 66% iš matematikos valstybinio ir mano (ne)gebėjimo tvarkytis su santykiais?

Mano džiaugsmas kvepia pavasariu :]

Šiandien toks penktadienis, kuris skamba m-1'u ir kvepia skalbimo milteliais. Kol balkone džiaustau šlapius savo drabužius ir bandau prisimint mokyklos choro laikus bandant tylomis pritarti kompiuteryje skambančiai mylimai radijo stočiai, sugalvoju savo kambaryje palikti langą pravirą kiek ilgėliau ir bent kartą gyvenime ne tik imti džiaugsmą iš gatvės, bet išleist kažkiek ir savojo, kad pradžiai bent jau taikos prospektas žinotų, kad žydi ne tik ta orchidėja skaičiuojanti išeinančius ir grįžtančius namo žmones. Žydžiu ir aš: girdžiu pačias gražiausias dainas, matau pačias ryškiausias spalvas, užuodžiu pačius skaniausius kvapus, valgau pačias gardžiausias bandeles, liečiu pačius švelniausius paviršius, jaučiu pačius tikriausius jausmus. Ir nors galbūt aš neturiu visko, ką norėčiau turėti, bet tą, ką turiu, labai myliu. Ir kol taip yra, aš nevystu :]

Galbūt sutemęs Kaunas nėra pati saugiausia vieta, bet man taip gražu pro žalio troleibuso langą stebėti lempomis apšviestas miesto gatves ir jaustis viso to dalimi. Ne, aš beveik niekad vėlais vakarais nepalieku liūdėti savo meškinų, tačiau taip jau gavosi, kad antrą vakarą iš eilės namo grįžtu gerokai po devynių. Ir nežinau kodėl, bet šį vakarą visiškai spontaniškai aplankyti Eiguliai man pasirodė daug įdomesni nei vakarykštė laisvės alėja. Galbūt todėl, kad žinomiausia miesto gatvė buvo tuštesnė už tą miegamąjį rajoną. O gal dėl to, kad Eiguliai man yra "užsienis", t.y. galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti kartus kada aš lankausi tame svetimame rajone, kai tuo tarpu laisve praeinu bent kartą per savaitę. Į artimus savo planus rašausi punkčiuką "aplankyti Megą ir Šilainius", nes esu beveik garantuota, kad ir ten reikalingas mano džiaugsmas :]

Tobulas miegas manęs laukia džiaugsmu išvėdintame kambaryje ir pavasarišku oru pakvepintoje patalynėje apkabinus meškiuką, bet iki to dar liko pusė stiklainiuko močiutės vyšnių uogienės ir pluoštas popierių, kurie man pasakoja apie konsultavimo psichologiją :]

* * *

P.S.: gera turėt žmogų, kuriam gali parašyt porą A4 formato puslapių elektroninį laišką praktiškai apie nieką, ir žinot, kad atsakymas nebus tik dvi eilutės :]

Apie tai, kaip pora orchidėjos žiedų gali grąžinti pavasarį :]

Nuo to laiko, kai taikos prospekte vienas 107ojo namo langas pražydo orchidėja, man kiek netikėtai atsitiko pavasaris. Šiltas, saulėtas, gyvas, spalvingas, gaivus. Visiškai nepriklausomai nuo to, kas gali dėtis už lango. Nors jau ir lauke saulutė stengiasi lepinti po žiemos miego palengva bundančias miesto gatves ir gatveles. Nepamiršta ji ir tos gražuolės, kuri kiekvieną kartą grįžtant iš paskaitų moja man iš antro aukšto trečio lango skaičiuojant iš kairės į dešinę. Nė kiek nesumeluosiu sakydama, kad nuo tos dienos, kai tas žavingas augalėlis atsirado mūsų virtuvėj, pradėjau gerti dvigubai daugiau arbatos. Vien tam, kad turėčiau progą dažniau apsilankyti patalpoje su durimis margintomis vaisiais, daržovėmis ir keptu viščiuku (kas jau kas, bet kai kurios durys mūsų butuke laaabai gražios! :]), ir paspaudus gelsvai balto virdulio mygtuką grožėtis tuo nuostabiu pavasariu stikliniame vazone :]

Svajoju, kada galėsiu išsitraukt savo samaninį švarkelį, o kol kas vietoj to į paltą segu tetos veltą mėlyną gėlę vadindama ją žibute ir įsivaizduodama, kad tai greičiau leis termometro stulpeliui pakilti iki dviženklės pliusinės temperatūros. Ir dar - stengiuosi namo važiuoti troleibusais ir autobusais, kurie neišleidžia stotelėj, esančioj arčiausiai namų. Maža to, kartais išlipu vienu sustojimu arčiau ar toliau negu, kad man reikia, nes norisi pasiklausyt miesto, žiūrėt į praeivių veidus, suskaičiuot šaligatvio plyteles ir kvėpuot pavasariu. Ir nors namie manęs nekantriai laukia pluoštai konspektų, krūvos rašto darbų ir vis dar nepradėtas kursinis, į savo taikos prospektą aš nebeskubu taip, kaip žiemą. Palauks. Kada džiaugtis tuo, kuo noriu, jeigu ne dabar? :]

* * *

P.S.: ištraukėlė iš laiško, kurį perskaičius visą dieną šypsojausi:

"..čia, atėjus pavasariui, visos reklamos su boružėm, pamatytum. Čia kada atidarinėdama sodo duris viena jomis ropojo, tai net pašnekėjau su ja. Sakau: "O, laaabas, Vaidule, kur čia vaikštai?", o tada paėmiau į ranką ir paleidau sode pasiganyt. Ai, dar paprašiau, kad skalbinius išdžiautų, bet gal negirdėjo..." :]