Apie sniegą, kurio iš tikrųjų nėra :]

Tikriausiai kalti tie po visą mano kambarėlį taikos prospekte išmėtyti lapai marginti žodžiais "hiperbulija", "katonija", "anoreksija", "anekforija", "agnozija" ir kitais psichiatrijos keiksmažodžiais, kad viskam, kas vyksta šalia manęs bandau nustatyti kokią nors ligą (ribokit bendravimą su manim! :D). Štai, kad ir tam, kas dėjosi vakar su gamta: simptomai - orų kaita; diagnozė - pavasaris laukia(si). Žinau, kad šįkart spėju teisingai, nes jaučiu širdim, kad pats gražiausias metų laikas man padovanos kažką naujo. Kažką tokio, ko neturiu. Kažką tokio, kas nušvies mano dienas. O kol kas laukiu, nes tokiu laukimu labai gera laukti :]

Ignoruoju sniegą už lango, ir kol kas man tai puikiai sekasi. Egzistuoja gyvenimo sudėtis: 10% sudaro tai, kas mums nutinka, o net 90% yra tai, kaip mes žiūrim į tuos 10%. Todėl man šiandien labiau norisi skaičiuoti baltus debesėlius nei šaligatvio plyteles (tikiuosi čia ne įkyrus skaičiavimas iš mąstymo sutrikimų); labiau norisi žiūrėt žmonėms į veidus nei į batus; labiau norisi iškėlus galvą šypsotis nei nuleidus akis galvot kaip šlampa kojinės batuose; labiau norisi gyventi. Būna blogai, bet juk ir gero mūsų gyvenimuose bent šiek tiek atsitinka, todėl tai, kas nėra taip gerai, kaip kad norėtųsi, bent jau šiandien aš stengiuosi ignoruoti kaip tą sniegą, kuris po truputį traukiasi (aš tikiu, kada nors ir negerumai ištirps kaip jis).

Taigi, grįžtant prie psichiatrijos, kuri manęs lauks kol žaliu troleibusu arba raudonu autobusu parvažiuosiu iš konsultavimo psichologijos paskaitos ir seminaro, man atrodo, kad susiradau sau naują ligą: simptomai - šypsena veide ir spindinčios akys; diagnozė - laiminga (kaip ir pats pavasaris) :]

* * *

P.S.: saulė tirpdo žiemą ir atveda pavasarį. Mano saulė man irgi šviečia :]