- nuolat trūkinėjantis belaidžio interneto ryšys privertė iš stalčiaus išsitraukti ir vėl pradėti naudoti tokį baltą stačiakampį daikčiuką, ant kurio parašyta "vodafone" - taip aš ir vėl tapau "pririšta" prie stalo (mėgsta tas nenaudėlis kažkaip išsiklibint, todėl geriau laikyt jį ramybės būsenoj);
- iš baisiosios psichiatrijos kolio gavau dešimtuką - taip gera atsidarius exelio lapą su 106 studentų kodais ir pažymiais prie jų greta savojo numeriuko pamatyt maksimalų balą (paskaičiavau, kad tokių laimingųjų buvom iš viso 14) ir žinot, kad čia ne šiaip sėkmė, o pastangų, kurių šįkart tikrai daug dėjau besimokydama, įvertinimas;
- pirmadienį vedžiau grupinį užsiėmimą ir... sužinojau apie save kaip GALBŪT (atsirado abejonių, apie kurias kitame įraše) būsimą psichologę labai malonių dalykų: "man patiko ta jauki atmosfera, kurią kūrei", "Tavo balsas malonus ir jis čia labai tiko", "gal mažumėlę pritrūko teorinių žinių, bet labai patiko tai, kad stengeisi gilintis į kiekvieną dalyvį ir nepalikai jo problemų kyboti kažkur ore", "čia buvo pats nedirektyviausias vadovavimas grupei", "buvai labai tolerantiška ir kantri tylai"...;
- sekmadienį - trečiadienį gyvenau viena, o štai ketvirtadienį iš savo nuostabiosios kambariokės ne tik gavau lauktuvių belgiško šokolado, kurį pažadėjau pasidalint su savo šokoladomanu, bet ir... naują gyventoją, kuri porai savaičių užims pereinamą kambarį, o paskui puodelis, kurį jai paskolinau, ir vėl grįš pas mane;
- pasigaminau beprotiškai skanų vištienos troškinį (jeigu jau man pačiai skanus mano pačios gamintas maistas, tai jis iš tikrųjų gavosi visai gardus);
- penktadienio vakarą su kambarioke per lietų/sniegą pasivaikščiojom senamiestyje, o po to už tokį pavasarį jaukioj kavinukėj suvalgėm ledų;
- viena mylima mergaitė atsikratė to, apie ką aš labai dažnai svajoju žiūrėdama į veidrodį (mamytė sakė, kad mano reakcija, kai skambinau jai ir apie tai pasakojau, buvo tokia, lyg ta mergaitė būtų ne savo garbanas nusikirpus, o ranką nusipjovus - taaaiiip, kartais mano emocijos būna per ne lyg stiprios ir aš nevisai moku su jomis tvarkytis);
- pagaliau pasinėriau į įvairias mokslinių publikacijų paieškos sistemas įvedinėt raktažodžius "marital satisfaction", "young family", "having children" ir pan. savo kursiniam darbui, kurį rašysiu apie tai, kaip pasitenkinimą santuoka ir santykiais joje lemia atsiradę vaikai;
- išgirdau du nuostabius sakinius iš dviejų žmonių, kuriuos myliu labiau už save pačią: "Tu patikimiausias žmogus man" ir "...ir tada pasigyriau, kad vasarą Tavęs labai laukiu, todėl šiaip ar taip ji man ypatinga bus".
P.S.: po nesėkmingo bandymo vakar parašyti apie tai, kas šiuo metu dedasi mano mintyse, darkart įsitikinau, kad faktais kalbėti lengviau negu jausmais.
Labai įdomi kursinio tema. Jis bus gal kur nors skaitomas/ginamas? Galima būtų paklausyti?
AtsakytiPanaikintiKadangi čia viso labo tik kursinis, tai bus taip, kad aš kažkaip jį parašau, mano vadovė perskaito, pataiso jį, įvertina ir tuo viskas pasibaigia. Bet galvoju apie šitos temos tęsimą savo bakalaurinio rašyme, tad tokiu atveju gynimo būtų galima pasiklausyt kitą pavasarį/vasarą :]
PanaikintiTai gal tinklarašty kokį reziume bus galima pamatyti? :)
PanaikintiPirmiausia ką reikia padaryt, tai parašyt jį, o jau tada matysiu ką veiksiu su juo :]
PanaikintiVaida... tik nesakyk, kad sesė be garbanėlių liko?
AtsakytiPanaikintiLaaaabai nepatinka (nors jai viskas turėtų tikti).
Kaip supratau mokslais užsivertusi esi.. bet vis tiek į Tavo blogą užsuku po penkiolika kartų per dieną, norėdama pasidžiaugti kartu su Tavimi. Šiandien pagaliau tai ir darau! Neatsiklaususi Tavo leidimo džiaugiuosi Tavo mažais džiaugsmeliais, lyg jie būtų mano pačios.
Liko be, ir man dėl to labai liūdna... Bet pamenu save, kokia laiminga buvau nusikirpus savus plaukus, todėl jeigu ir ji panašiai jaučiasi, tada aš dažiaugiuosi kartu su ja :} Pokyčiai, kokie jie bebūtų, visada su savimi nešasi kažką gero :]
PanaikintiLeidimo tam nereikia :] Man ir pačiai labai patinka tai daryti - džiaugtis kitų džiaugsmais, o kartais galbūt kartu pastovėti po prapliupusiu lietumi kito dangum. Džiaugiuosi, kad šiandien ties pirmu punkčiuku galiu tokią gražią citatą įsirašyt į savo optimizmo dienoraštį :]
Tas Tavo apvalusis 10 - tukas is psichiatrijos man primine viena is tetes baeruku. Pameni tuos laikus Mergalaukio mokykloj, pirmunu lenta, mane su spalvoto apteskem ir Dainiu rasanti 'As Tave myliu, mamyte'? Tai vat tais laikais uzsidirbus pirmaji penketuka vergdama ejau namo, drebedama ir mintyse repetuodama kaip savo uzdarbiu pasigirsiu mamai ir tetei. Zinoma, pasitikes tete paklause kas gi bebriuka nuskriaude. Isgirdes mano nuogastavimus, jis tik nusijuoke ir pasake - 'nu tai ko gi dabar cia verki, musu laikais aukstesniu balu ir nebudavo'. Tai va, Gristant prie temos, mes su teciu Tavim irgi didziuojames. :*
PanaikintiIr dar. Pasikedenau savo garbanas ir.. Oj, nebera. ;o Et, aciu mergytes uz palaikyma mano naujajam ivaizdziui, o svarbiausia man. Nors jau savaitele kaip draugauju su trumpaplauke Nerute, vis dar pagaunu save nakti ieskancia i uodegele suristu savo garbaneliu, ar perkancia sampuna 'Curls friend'. ;o Bet Jus teisios, pokyciai visada i nauda, - per sita laika susirinkau daugiau komplimentu negu, kogero, per visa savo garbanota gyvenimiuka. :o Ir uzsitarnanavau viena diena be kepuraites darbe. (sun)
Pamenu pamenu, kur gi pamirši tuos laikus, kai grįždavai namo su Dainium ir Mantu visose kaimo pusnyse pabuvojus :D Ir dar atsimenu, kai ir pati kokioj šeštoj klasėj pas Runtą pirmą kartą iš matematikos kontrolinio penketą gavau ir apsiverkiau, na, o paskui 11 ir 12 klasėj pas Žilionienę ir mokiausi viso labo tik penkiabalėj sistemoj :D Gerai, kad psichiatrija - tai ne matematika ir įmanoma pasistengus gaut gražų pažymiuką :} Tam, kad tiek pati, tiek kiti didžiuotųsi tuo, ką darau :}
PanaikintiO dėl plaukų... Svarbiausia Tau pačiai gerai :] Ir netikiu, kad per savaitę galėjai gaut daugiau komplimentų nei per visą gyvenimą :P