Šiandien toks penktadienis, kuris skamba m-1'u ir kvepia skalbimo milteliais. Kol balkone džiaustau šlapius savo drabužius ir bandau prisimint mokyklos choro laikus bandant tylomis pritarti kompiuteryje skambančiai mylimai radijo stočiai, sugalvoju savo kambaryje palikti langą pravirą kiek ilgėliau ir bent kartą gyvenime ne tik imti džiaugsmą iš gatvės, bet išleist kažkiek ir savojo, kad pradžiai bent jau taikos prospektas žinotų, kad žydi ne tik ta orchidėja skaičiuojanti išeinančius ir grįžtančius namo žmones. Žydžiu ir aš: girdžiu pačias gražiausias dainas, matau pačias ryškiausias spalvas, užuodžiu pačius skaniausius kvapus, valgau pačias gardžiausias bandeles, liečiu pačius švelniausius paviršius, jaučiu pačius tikriausius jausmus. Ir nors galbūt aš neturiu visko, ką norėčiau turėti, bet tą, ką turiu, labai myliu. Ir kol taip yra, aš nevystu :]
Galbūt sutemęs Kaunas nėra pati saugiausia vieta, bet man taip gražu pro žalio troleibuso langą stebėti lempomis apšviestas miesto gatves ir jaustis viso to dalimi. Ne, aš beveik niekad vėlais vakarais nepalieku liūdėti savo meškinų, tačiau taip jau gavosi, kad antrą vakarą iš eilės namo grįžtu gerokai po devynių. Ir nežinau kodėl, bet šį vakarą visiškai spontaniškai aplankyti Eiguliai man pasirodė daug įdomesni nei vakarykštė laisvės alėja. Galbūt todėl, kad žinomiausia miesto gatvė buvo tuštesnė už tą miegamąjį rajoną. O gal dėl to, kad Eiguliai man yra "užsienis", t.y. galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti kartus kada aš lankausi tame svetimame rajone, kai tuo tarpu laisve praeinu bent kartą per savaitę. Į artimus savo planus rašausi punkčiuką "aplankyti Megą ir Šilainius", nes esu beveik garantuota, kad ir ten reikalingas mano džiaugsmas :]
Tobulas miegas manęs laukia džiaugsmu išvėdintame kambaryje ir pavasarišku oru pakvepintoje patalynėje apkabinus meškiuką, bet iki to dar liko pusė stiklainiuko močiutės vyšnių uogienės ir pluoštas popierių, kurie man pasakoja apie konsultavimo psichologiją :]
* * *
P.S.: gera turėt žmogų, kuriam gali parašyt porą A4 formato puslapių elektroninį laišką praktiškai apie nieką, ir žinot, kad atsakymas nebus tik dvi eilutės :]
O ar esi kada buvusi Panemunės šile? :) Už Molo yra labai nuostabi vieta, pėsčiųjų tiltas per Nemuną ir didžiulis parkas. Jei ne, galėtume kokią gražią pavasario dieną aplankyti drauge :)
AtsakytiPanaikintiNe, nesu ten buvus dėl labai labai kvailos priežasties: pirmus metus gyvenant Petrašiūnuose susidariau nelabai kokį Kauno paveikslą, kurį automatiškai pritaikiau visam miestui, todėl net ir nesistengiau atrasti kitokių vietų ir suprasti, kad Kaunas Petrašiūnais nesibaigia. Gėda, kad kitokį miestą, kuriame praleidžiu daugiausiai laiko, panorau pažinti tik tretiesiems metams čia po truputį einant į pabaigą. Bet tikriausiai dar nevėlu? :]
PanaikintiP.S.: jaučiu nostalgiją pernai metų pavasariui ir kol kas nors ir vieninteliam, bet labai daug gerų jausmų sukėlusiam, mūsų pasivaikščiojimui :] Todėl galvoju, kad tasai Panemunės šilas būtų puiki priežastis pasivaikščioti kartu darkart :]
Pritariu, tikrai nuostabi vieta,kuri turi būti aplankyta! Kaip tik draugę fotosesijai ten tempsiuosi *šypsausi*
AtsakytiPanaikintiPanašu, kad jeigu neapsilankysiu ten, tikriausiai daug ką prarasiu, o dabar toks laikas, kai noriu pasiimt viską, ką galiu, todėl lauksiu sausesnių ir šiltesnių dienų bei geros kompanijos ir BŪTINAI šį pavasarį pabūvosiu ten :]
PanaikintiP.S.: dabar, kai čia turi vardą ir rodai savo virtualių namų (jeigu galima taip pavadinti) adresą, noriu prisipažint, kad Tave skaitau tikriausiai anksčiau negu Tu mane :]
Nežinau kada ir kokiu būdu, bet tikriausiai sužinosi keletą dalykėlių, kurie galbūt labai ir nenustebins, bet man bus gera žinot, kad ir Tu tai žinai :]
Kad jau visi tai žino.. rašaluota ranka pakeliu link lūpų karštą arbatos puodelį. Paslapčių nėra ir nebuvo.
PanaikintiBet kažkokią dalelę džiaugsmo iš manęs ta 'paslaptimi' atėmei. Džiaugsmo slėptis po žodeliu 'anonimas'.
Kai perskaičius sakinį "Yra tekę ir po vienu prakiurusiu Daugų dangumi šlapti" mano tylūs spėliojimai oficialiai pasitvirtino kas tas anonimas, galbūt irgi kažkiek nutrupėjo džiaugsmo žinoti, bet nebūti tikrai iki galo. Bet dabar galvoju, kad gerai, kad gavosi kaip gavosi :] Gal tik pykstu ant savęs, kad nesiturėjau tos "paslapties" vien tik sau, kas ir teikė žavesio tam žinojimui, kad tikrąją anonimo tapatybę žino tik du žmonės.
PanaikintiNa, manau čia nėra pati tinkamiausia vieta apie tai kalbėti :]