Nerutei (:

Mano širdelėj verkia lietūs, kad tokią ypatingą dieną negaliu matyti Tavęs pražystančios šypsena ir apkabinti taip, kad girdėtum kaip plaka mano širdutė pilna pačių šilčiausių jausmų Tau.. :) Todėl visus džiugesiukus ir pačius spalvočiausius sveikinimus šiandien rengiu žodžių drabužiais, sudėdama į juos visus gražiausius jausmus... :)

Sveikinu Tave, mūsų mažasis garbanotas angeliuk dangiškomis akimis ir stebuklinga šypsena, su 19-uoju rudeniu ir linkiu daug daug geltonų rudeninių lapų, kurie sapnuotų žydintį pavasarį; prisiminimų, kurie pripildytų šiluma šaltus žiemos vakarus; šypsenų, kurios dovanotų akytėms milijonus žiburėlių; baltų debesėlių, iš kurių lytų tik džiaugsmingi lietūs; skanios arbatos, kuri kvepėtų laime; juoko, skambesnio už viso pasaulio varpelius; svajonių, kurios pildytųsi ir be burtų lazdelės; spalvotų pirštinių, kurios šildytų Tavo mažyčius delniukus; uogienės, kuri pasaldintų Tavo gyvenimą; šokolado, kad iš jo galėtum pasistatyti namus :); ryškių vaivorykščių, kurios džiugintų Tavo gerą širdelę; gražių dainų, kurios glostytų Tavo ausytes; saulėtų rytų, kurie nuteiktų nuostabiai dienai; tikrų draugų, kurie nuvytų visus piktus debesėlius nuo Tavo dangaus; minkštų pagalvių, kad jeigu kartais reiktų kristi – mažiau skaudėtų; brangių žmonių rankų, kad prireikus galėtum įsikabinti; boružėlių, kad nuolatos mane prisimintum... :) Linkiu visko, kas telpa į žodį LAIMĖ :) Tikiu, kad tai bus ne tik žodis, bet ir jausmas :)

Ragauk gyvenimą visokiį, tačiau neapsistok ties vienu skoniu :)

Šią minutę mus skiria maždaug 1678 km debesėlių ir aš iškėlus akis į dangų siunčiu Tau juo visus savo širdelės dūžius. Niekada nepagalvojau, kad ilgesys gali būti toks gražus. Gražus jis, nes skirtas Tau... :)

Daug bučiukų ! :*

Dovanoju gabalėlį dangaus ! :)

Tavo Boružėlė (:

Nauji vėjai :)

18 naktų ne savo lovoj, bet namie. Ne Mergalauky, ne Alytuj - Kaune. Žinau, kad kai kurių iš Jūsų akys pataps mėnulio dydžio tai perskaičius, bet negaliu meluot sau, o juo labiau kitiems. Nežinau kas tai - pripratimas, susitaikymas su neišvengiamybe ar tiesiog ramybės ir savęs paieškų laimingas finalas - bet tą kambarėlį taikos prospekte vis dažniau imu vadinti namais. Ir dar prieš keletą mėnesių man svetimus žmones jau galiu vadinti savais. Kartais jie atrodo artimesni net už tuos, kuriuos pažįstu didžiąją dalį savo gyvenimo, ir galbūt keistai nuskambės, bet man širdies nebeskauda, kad vienus žmones keičia kiti, nes kartais 5 minutės pažinties į gyvenimą įpučia daug gaivesnių vėjų nei 5 metai. Tiesiog taip yra. Keičiasi ne tik žmonės aplinkui - keičiuosi ir aš pati, todėl kiekybės man jau nebereikia. Norisi kokybiškų žmonių.

Kiek daug aš pažįstu, o dar daugiau tiesiog žinau žmonių, ir tikriausiai su kiekvienu iš jų mane riša prisiminimų siūleliai. Aš dėkinga jiems visiems, kad vienu ar kitu metu jie kažkaip atsirado mano gyvenime ir leido mano lūpoms šypsotis, tačiau... Gėlės nelaistomos greitai sunyksta, o taip ir atsitiko su daugeliu žmonių, kuriuos vadinau draugais. Ir kas gi kaltas ? Nei jie, nei aš. Tiesiog atsitiko taip, kaip turėjo atsitikt - vienas kelias išsišakojo į daug takelių ir mes visi pasukom skirtingais. Kartais reikia atlaisvint vietą tam, kuris jos labiau nori, o kaip tik tai ir vyksta paskutiniuosius pora metų, kai keičiasi veidai ir vardai širdyje.

Jaučiu, kaip mano gyvenimo vėjo malūnėlius įsuka nauji vėjai :)

Ruošiuosi žiemai :)

Atrodo, kad mintys besiblaškančios vėjuos nurimo ir apsigaubė šiltais ir švelniais šalikais megztais iš ramybės siūlų. Tik ta ramybė liūdnoka, bet širdis žino - neilgam. Tereikia nustot bėgus ir grožėtis kaip mano džiaugsmą apkabinimais, gerais žodžiais, rūpestingumu, šypsenomis ir sklidinais gerumo žvilgsniais spalvina mano angelai :)


Kol medžiai nusirenginėja žiemai aš svajoju apie 21 minutę vasaros, kur nėra ašarotų stiklų, ir užsimerkus jaučiu, kaip virpa blakstienos prisiminę pavasarius, tačiau aš dar tik pakeliui iš rudens į pavasarį su persėdimu žiemoje. O žmonės sako, kad ji bus šalta, todėl lentynose kaupiu kepures, šalikus, kojines, pirštines, megztinius, virtuvės spintelėse rikiuoju besišypsančius siklainiukus uogienės, valau dulkes nuo visų malonių prisiminimų ir...

Nepaleidžiu Jo rankos. Laikas palikti lietingas dienas ir šypsotis savo stebuklui :)

Kaip sekasi, močiut ? :)

Užtenka 5 minučių trumpučio telefoninio skambučio, kad žmogus, esantis kitam laido gale laimingas būtų visą likusią savaitę, net jei tai ir tebūtų paprasčiausias pokalbis apie orą, dienos pirkinius ar šildymo kainas. Ir pačiai be proto gera, kai žinai, kad tomis elektromagnetinėmis bangomis kažkam siunti šilumą. Šilumą, kuri nieko nekainuoja. Šilumą, kuri šildo labiau už galingiausias šildymo sistemas.

Mano močiutė gyvena raudonų plytų name. 4 aukšto lange visada budi jos geros akys, kai žino, kad aplankysim. Ji visada turi laiko ir kantrybės. Ji visada apgaubia meile ir rūpesčiu, sušildo geru žodžiu. Tik mes nuolatos skubėdami užveriam jos buto duris nepaklausę ar viskas gerai ir paliekam ją ne vieną, bet su vienatve.

Paklausiau "kaip sekasi, močiut?", ir jos balsas pradėjo virpėt. Tikriausiai senai šitas klausimas buvo jai adresuotas, todėl ir užmiršo kaip reikia į jį atsakyt.

Taip ir nesužinojau kaip ji laikosi, tačiau dabar žinau kaip džiaugiasi, kai žino, kad bent vieną trumpą akimirką kažkam rūpi jos senatvė.

Kiek kartais nedaug žmogui reikia... :)

Lyja lietūs, o aš be skėčio.

Tenoriu išleist juodą lietų iš vidaus ant peties to, kuris savo tyla pasakytų daugiau negu žodžiais. Ir dar pasidalintų savo skėčiu. Arba leistų kristi lašams iš dangaus ir akių ir nesakytų, kad viskas bus gerai, nes tai aš ir pati žinau.

Žinau, tačiau vis mažiau tikiu tuo.

Na ir kodėl būtinai kai lyja aš būnu be skėčio ?

Kodėl, kai iki tobulybės pritrūksta kelių milimetrų, būtinai atsitinka dalykai ?

Išvirk kakavos ir pasakyk, kad mano akys gražios.

Ruduo puodely :)

Išdaviau arbatą. Raudoną, žalią ir melisų. Net ir arbatą iš močiutės vyšnių uogienės palikau. Ir viskas dėl kakavos. Dėl rudens puodely. O du geltoni klevo lapai miegantys ant mano stalo ir sapnuojantys žydintį pavasarį šnibžda, kad mano mintys ne ten kur dabar yra mano kūnas.

Labai pasiilgau namų, bet dar labiau už juos pasiilgau Jo. Glaudžiu puodelį šilto rudens prie lūpų ir šypsausi. Niekada negalvojau, kad ilgesys būna gražus.

Ar šakutė laimingesnė už peilį ?

...ir ar Vaida laimingesnė už save pačią keliais žingsneliais atgal ?

Atrodo, kad TURĖČIAU BŪTI, nes viskas lyg ir juda link saulutės ir šviesių debesėlių, tačiau... Šviesa mano lange šiąnakt numarginta bendravimo psichologijos konspektais iki 3:30 išmokė, kad tas "TURĖČIAU BŪTI" nėra teigiamas dalykas. O kiek minčių su tokia pradžia nuolatos sukasi mano naivioje galvelėje, kuri dar tiki pasakomis ir stebuklais, ir piešia pasaulį tokį, koks jis TURĖTŲ BŪTI, o ne koks YRA. Bet man taip norisi tikėt tuo, ko nėra tam, kad būtų... :)

Abejonės, baimės ir kažkokia negera nuotaika dažniausiai mane dabar lanko. Nemoku jų išprašyt iš svečių. Tikriausiai net ir nesistengiu. Nes pavargau. Labai pavargau.

Vakarykštį rytą dardėdama troleibusu į paskaitą pagalvojau, ar daug žmonių pasigestų manęs jeigu užsidaryčiau kažkur viena, neatsakinėčiau į žinutes ir skambučius, pati neieškočiau jokio kontakto su kitais - tiesiog išnykčiau.

Valandai.

Dienai.

Savaitei.

Mėnesiui.

Metams.

Likusiam gyvenimui.

Man trūksta dėmesio - taip tikriausiai pagalvojai. Galbūt tai ir yra viena iš priežasčių kodėl mažiau šypsausi, tačiau pati pagrindinė - noriu pasižiūrėt tarsi gerą kino filmą savo gyvenimą ir įsitikinti ar tikrai kai kurie aktoriai užima tinkamus vaidmenis.

Sergu. Gydyk mane gerais žodžiais, norais ir darbais.

Spalvomis aš užaugsiu :)

Daug daug daug spalvų dabar many, ir aš jomis svajoju, sapnuoju ir... Visomis tomis spalvomis noriu rašyt Jo vardą, o greta ir savąjį. Noriu tomis spalvomis spalvint ateitį. Ne mano ir ne Jo. MŪSŲ :)

Jis mane augina, o aš jau nebebijau to, nes žinau, kad laiminga būsiu ne tik užaugus, bet ir dabar - augdama :)

Šią minutę tarp mūsų šiek tiek daugiau nei 100 km, bet aš nesubyrėsiu dalimis. Ir nors nepavyksta to ilgesio paskandint arbatos puodely, jis vaišina prisiminimais, kurie pripildo šaltus rudens vakarus šiltais jausmais... :)

Jis - mano saulės spinduliukas, šviečiantis pro tuos tamsius mano danguj kybančius debesėlius. Jis - mano priežastis šypsenų ir džiugesiukų. Jis - mano dangus. Su Juo aš skrendu... :)

...taip užmiegu ir keliuos su šypsena :)

Pavasariškas ruduo :)

Dar pora mėnesių ir spalvotus lapus po kojom pakeis girgždantis sniegas, vietoj lietaus lašų delnais gaudysiu snaiges, o rudeninį liūdesį parduosiu ir pirksiu pavasarį, kad ir vėl švytėčiau.

Švytėsiu, nes Jis laiko mano ranką savo delne. Bėgu su Juo iš savo liūdno rudens į laimingą mudviejų pavasarį :)

Baisu, kad nemokėsiu mylėt, bet aš tikiu - Jis man padės :)

_________________________________________________________________

Kai jaučiu daug, kalbu mažai :)