18 naktų ne savo lovoj, bet namie. Ne Mergalauky, ne Alytuj - Kaune. Žinau, kad kai kurių iš Jūsų akys pataps mėnulio dydžio tai perskaičius, bet negaliu meluot sau, o juo labiau kitiems. Nežinau kas tai - pripratimas, susitaikymas su neišvengiamybe ar tiesiog ramybės ir savęs paieškų laimingas finalas - bet tą kambarėlį taikos prospekte vis dažniau imu vadinti namais. Ir dar prieš keletą mėnesių man svetimus žmones jau galiu vadinti savais. Kartais jie atrodo artimesni net už tuos, kuriuos pažįstu didžiąją dalį savo gyvenimo, ir galbūt keistai nuskambės, bet man širdies nebeskauda, kad vienus žmones keičia kiti, nes kartais 5 minutės pažinties į gyvenimą įpučia daug gaivesnių vėjų nei 5 metai. Tiesiog taip yra. Keičiasi ne tik žmonės aplinkui - keičiuosi ir aš pati, todėl kiekybės man jau nebereikia. Norisi
kokybiškų žmonių.
Kiek daug aš pažįstu, o dar daugiau tiesiog žinau žmonių, ir tikriausiai su kiekvienu iš jų mane riša prisiminimų siūleliai. Aš dėkinga jiems visiems, kad vienu ar kitu metu jie kažkaip atsirado mano gyvenime ir leido mano lūpoms šypsotis, tačiau... Gėlės nelaistomos greitai sunyksta, o taip ir atsitiko su daugeliu žmonių, kuriuos vadinau draugais. Ir kas gi kaltas ? Nei jie, nei aš. Tiesiog atsitiko taip, kaip turėjo atsitikt - vienas kelias išsišakojo į daug takelių ir mes visi pasukom skirtingais. Kartais reikia atlaisvint vietą tam, kuris jos labiau nori, o kaip tik tai ir vyksta paskutiniuosius pora metų, kai keičiasi veidai ir vardai širdyje.
Jaučiu, kaip mano gyvenimo vėjo malūnėlius įsuka nauji vėjai :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą