Kaip sekasi, močiut ? :)

Užtenka 5 minučių trumpučio telefoninio skambučio, kad žmogus, esantis kitam laido gale laimingas būtų visą likusią savaitę, net jei tai ir tebūtų paprasčiausias pokalbis apie orą, dienos pirkinius ar šildymo kainas. Ir pačiai be proto gera, kai žinai, kad tomis elektromagnetinėmis bangomis kažkam siunti šilumą. Šilumą, kuri nieko nekainuoja. Šilumą, kuri šildo labiau už galingiausias šildymo sistemas.

Mano močiutė gyvena raudonų plytų name. 4 aukšto lange visada budi jos geros akys, kai žino, kad aplankysim. Ji visada turi laiko ir kantrybės. Ji visada apgaubia meile ir rūpesčiu, sušildo geru žodžiu. Tik mes nuolatos skubėdami užveriam jos buto duris nepaklausę ar viskas gerai ir paliekam ją ne vieną, bet su vienatve.

Paklausiau "kaip sekasi, močiut?", ir jos balsas pradėjo virpėt. Tikriausiai senai šitas klausimas buvo jai adresuotas, todėl ir užmiršo kaip reikia į jį atsakyt.

Taip ir nesužinojau kaip ji laikosi, tačiau dabar žinau kaip džiaugiasi, kai žino, kad bent vieną trumpą akimirką kažkam rūpi jos senatvė.

Kiek kartais nedaug žmogui reikia... :)