Mielas pavasari,

manęs kol kas nebus. Slėpsiuosi už milijono gigabaitų (nu gerai, gal šiek tiek mažiau) straipsnių mano kursiniui. Turiu lygiai savaitę, jeigu noriu kitą trečiadienio vakarą po beveik trijų savaičių sugrįžt namo pas mamą. Savaitę, kurioje suskaičiuota beveik kiekviena minutė. Ir nors žinau, kad mama rašydama sesei elektroninį laišką abejojo ar suspėsiu, aš žinau, kad tai padarysiu, nes 1) ne pirmas kartas, kai kažkas man sako, kad negaliu, o aš imu ir padarau; 2) vietoj tylaus sąžinės balso turiu visą garsiakalbį, kuris man padės pasiekt mano užsibrėžtą tikslą; 3) nėra to, ko studentas negalėtų padaryti. Ir kaip juokėmės šiandien su kursiokėmis prieš psichiatrijos seminarą - jeigu labai pavargsiu, tai laisvalaikiu (kas tas yr?) galėsiu parašyt Martišiui pora referačiukų ar padaryt psichologinės diagnostikos namų darbus. Guodžia bent tas, kad mano semestro darbų sąraše išbrauktų punkčiukų šiek tiek daugiau nei likusių nepadarytų. Palinkėkit man sėkmės! :]

O kad jau apie mano kursinį, tai... Rašau jį apie tai, kaip vaiko atsiradimas veikia santuoką. Ir gaila, kad reikia naudotis straipsniais, o ne šiaip pavyzdžiais iš gyvenimo, nes paskutiniu laikotarpiu tik ir girdžiu kaip kažkas kažką pagimdo ar kaip kažkas su kažkuo tuokiasi. O dar šiandien ryte besėdint skaitykloj ir bjaurojantis veidą intelektu gavau tokį įdomų klausimą: "o tai, pavyzdžiui, Tau Tavo būsima šeima magistro studijose nemaišys?". Džyyyzis, koks dar magistras ir kokia šeima, kai galvoj sukasi mintis "mesiu studijas, nes tingiu rašyt kursinį"?

Taigi, mielas pavasari, nepažadu, kad pasimatysim, nes kančios žada baigtis jau tik vasarą - birželio 4. Na, nebent stogas greičiau nučiuožtų.

Myliu, bučiuoju ir iki: reikia bandyt eit pasidžiaugt miegu, nes ryt planuoju nuo kokių 8 okupuot pačią geriausią vietą skaitykloj.

Vaida

* * *

P.S.: nereikia labai rimtai žiūrėt į šitą įrašą. Tiesiog mane šiandien kamuoja šiek tiek perdėtas hiperaktyvumas, kuris pasireiškia dideliu kiekiu nesąmonių kalbėjimo.

Stiklainis geltonų minčių :]

Panašu, kad viskas grįžo į senas vėžias: iš grojaraščio savo raudonajame telefone, kurio ekranu, dabar bėginėja padarėliai, kurie padeda žmonėms mane įsiminti („taip, pamenu Tave. Tu ta, kuriai boružės patinka :]“) ištryniau lauk liūdesį; širdy prisisodinau besišypsančių pienių; rytus pradedu anksčiau už savo žadintuvą, o vakarais gėlių pieva, kuria užsikloju, man padainuoja lopšinę apie tūkstančius gerų dalykų. Rodos nuo to laiko, kai paskutinį kartą jaučiausi taip geltonai pasikeitė tik tai, jog žolė dabar žalesnė. Na, ir gal darbų padaugėjo: universiteto intranete mano pašto dėžutėj padaugėjo laiškų, kurie pasirašinėjami vardu „Viktorija“, kas reiškia, kad po truputį juda mano kursinio (na gerai, kol kas dar tik jo plano) reikalai, o ant stalo krašto savo eilės laukia spalvotas popierius ir žirklės, kuomet sėsiu gamint penkiasdešimties žiedelių su palinkėjimais mamytei gražaus gimtadienio proga (kažkas nesumelavo sakydamas, kad pačios gražiausios idėjos ateina nuoširdžiai galvojant apie žmogų, kurį nori nudžiugint). Ir nors žinau kiek beprotiškai daug darbų turiu nuveikt per labai trumpą laiko tarpą, aš nesijaučiu taip, kaip šiandien popiet atrodė Kaunas. Priešingai – man atrodo, kad mano viduje dega daug daug spalvotų lempučių, kurios primena... Kalėdas :]

Yra kaltų dėl to. Visų pirma, tai mergaitė, kurios vardą savo telefono ekrane pamačiau vėlyvą penktadienio vakarą. Kalbėjom daug ir apie viską: apie savo lietingas būsenas, apie dovaną mamai, apie senus pažįstamus, apie tai, kaip pasiilgom viena kitos ir kaip laukiam birželio 17 dienos. Po to, kai atsisveikinom, aš įsitaisius sename fotelyje išgėriau didelį puodelį arbatos ir ėmiau galvot kuo dar galėčiau pasidžiaugt. Ir tada prisiminiau kitą mergaitę, kuri kartais savo žodžiais duoda man daugiau, negu kad pati Ji įsivaizduoja, ir dėl kurios, pasirodo, niekada neklydau. Bet ir tai dar ne viskas. Kai ko nors pritrūksta, yra trys išeitys tam spręsti: išeiti ieškoti kitur, atsisakyti savo norų arba kantriai laukti. Būtent paskutiniu keliu aš ir pabandžiau eit: dar kartą, tik jau stipriau, pasibeldžiau į vienas duris, ir... jos atsidarė :] Gal ne taip plačiai, kaip kad man norėjosi, bet tas šviesos tarpelis man leido ir vėl patikėt šviesesniu rytojum, kurį dabar kaip tik ir gyvenu. Galbūt mano problema ir yra tame, kad aš per daug noriu, kad žmonės elgtųsi taip, kaip norisi man. Juk gyvenimas tuo ir įdomus, kad jame nėra scenarijų ir gyveni taip, kaip sugebi pats, o ne taip, kaip kad reikalauja kažkas kitas. Priimt žmones tokius, kokie jie yra – dar vienas punktas mano sąraše, ką turiu tobulint.

Dabar manyje saulėtų minčių tiek, kiek žvaigždžių švyti naktiniame rugpjūčio danguje. Skirtumas tik tas, kad jos niekur nekrenta. Buvau pamiršus, kad gatvė, kurioje gyvenu, tokia graži :]

* * *

P.S.: pastebėjimas ne į temą: mano kurse mokosi trys Vaidos ir dvi Neringos. Ir nežinau ar čia tik šiaip sutapimas, ar kažkas daugiau, bet taip jau gaunasi, kad abi Neringos turi po Vaidą. Ir aš negaliu nesišypsot, kai matau jas kartu, nes tų vardų junginys man visada primena mano Neringą :]

Priešlabanaktinis

Nebe suskaičiuoju kiek pirmųjų sakinių šiandien ištryniau čia, kol parašiau tai, ką šiuo metu Tu dabar skaitai. Iš tikrųjų tiksliai net ir nežinau ką norėčiau pasakyti, bet ir tylėt po truputėlį tampa nebe pakeliama. Štai todėl turėčiau dabar atsiprašyt Tavęs, kad eilinį kartą mano įrašas neatitinka blogo pavadinimo. Taip jau gaunasi, kad šypsenom ir džiaugsmu visada atrandu su kuo pasidalint, o štai kai baigiasi Kalėdos, purvinas lėkštes lieku plauti viena. Ir nežinau ar čia aš nedrįstu parodyt, kad man negerai, ar tiesiog... neturiu žmonių, su kuriais galėčiau būt visokia, o ne vien tik Vaida, kuriai visada viskas būna gerai. Žmonės bijo tiek savo, tiek svetimo liūdesio - taip kalba ne vien psichologijos vadovėliai, bet ir asmeninė patirtis. Dar ji sako, kad su baimėmis reikia kovoti, štai todėl prieš gerą pusvalandį peržvelgiau kontaktus skaipe ir... vistiek nesuradau vakaro pašnekesiui kitų pirštų, kurie galėtų spragsenti klaviatūra kitoje ekrano pusėje: tų, kurių žodžius man norėtųsi skaityt, būsena nėra nei žalia, nei geltona, net nei raudona - pilka ir žodis offline. Nors ką aš jiems būčiau pasakius? "Labas, kaip Tu?". O kas paskui? Panašu, kad bent jau kol kas mano baimės stipresnės už norus. Norus... O ko aš noriu? Noriu noriu noriu... Noriu, kad manęs ne tik klausytųsi, bet ir girdėtų. Kad suprastų. Kad leistų išsikalbėt. Kad nesakytų "apie tokius dalykus ne per skaipą reikia šnekėt" (taip, ne per skaipą, bet nuo kažko pradėt reikia). Ir aš tikiu, kad ateis tokia diena, kai tai nutiks, bet iki jos man reikia padaryti du dalykus: nugalėt savo kvailą baimę ir prisijaukint žmogų, kuris nebijotų mano liūdnų debesėlių, iš kurių kartais lyja lygiai taip pat, kaip kad dabar už lango. Šiąnakt tas lietus liūdnai mergaitei dainuos liūdną lopšinę, kol galiausiai ji užmigs ir susapnuos skaidrų vandenį (sapnų aiškintojai sako, kad tai reiškia laimę).

Labanakt.

* * *

P.S.: gal jau būtų laikas pasikeist blogo pavadinimą?

Mūrinių sienų dienos

Antradieniais mes žaidžiam psichologus: vidury rato atsiranda dvi kėdės, iš kurių vieną užima drąsuolis, kuris būna pasiruošęs išgelbėt pasaulį ir padėti tam, kuris įsitaiso priešais jį. Dar prieš atostogas teko ir pačiai pabuvoti kliento kailyje pasakojant kas negero darosi su manim. "Manau, kad manęs netenkina santykiai su man artimais žmonėmis" - pasakiau merginai, kuri tą dieną pabandė pasimatuoti psichologo profesiją. Žinoma, netokias problemas per 20 minučių vienkartinę konsultaciją reikia spręst, juolab kad ir dėstytoja pasiūlė pasiklausyt kaip bendrauja ne psichologai, o normalūs žmonės (kažkada jau rašiau, kad psichologija gadina žmones), tačiau bent jau pabandžiau kažkam papasakot kokios mintys neduoda man ramybės. Galbūt kažkiek palengvėjo, nes buvo keletas dienų, kada apie tai negalvojau, tačiau atostogų metu ir vėl ėmiau mąstyti apie tai kokius santykius turiu, kokių norėčiau ir kokie galėtų būti. Kartais man visiškai neįdomu kas kažkam nutiko darbe, kelintą vietą kažkas užėmė turnyre, kokį naują receptą kažkas išbandė, kokius brangius vaistus kažkam kažkas išrašė, ką kažkas suvalgė pietums ar kodėl kažkas šiandien nėjo į paskaitas. Aš noriu kalbėtis apie dalykus, kurie gyvena giliau. O labiausiai noriu kalbėtis kaip jaučiuosi aš pati. Noriu  žinot kaip į tuos jausmus reaguoja mano žmonės. Noriu išgirst gerų žodžių, kurie būtų skirti tik man vienai. Žinau, kad tai skamba egoistiškai, tačiau jau pritrūkau liniuočių, kuriomis matuoju savo kantrybę. Bandyt netylėt? Ne, nes per daug skauda: kai paskutinį syk pabandžiau tai padaryti, tarsi trenkiausi veidu į mūrinę sieną. Vienintelis turėtas planas nesuveikė, tad ko dar galėčiau imtis? Man atrodo aš skęstu. Išgelbėk.

* * *

P.S.: radau tobulus dainos žodžius, kurie labai atitinka tai, ką dabar jaučiu:

"I’m standing on the edge
Afraid of emptiness
Don’t leave me."

Apie tai, kaip nelietingai jaučiuosi lietingą dieną :]

Jeigu paklaustumėt mano mylimiausio namuose pas mamą gyvenančio jaukiai marginto ir papuošto žodžiais "svajonė apie amžinai žydintį medį išsipildė, kai sutikau Tave" puodelio kada jis jaučia gražiausius jausmus, jis atsakytų, kad tai įvyksta tada, kai jį aplanko raudona arbata su marcipanais. Kitaip atsakytų mano muzikos grotuvas: jam pačius šviesiausius jausmus bent jau šiuo metu dovanoja  Andriaus Mamontovo "Spalvotų sapnų" lėta versija (pasiklausyk). Dar kitaip pasakytų mano muzikinių instrumentų kampelyje tyliai snaudžianti tėvelio dovanota gitara: jos nuomone, nuostabiausi jausmai skamba tyliais mažoriniais arpedžio. Nesvarbu kiek dar daiktų kalbinčiau ir bandyčiau atspėti ką reiškia jausmai iš jų kiekvienam - atsakymas kaskart būtų skirtingas, nes dabar jau žinau, kad jausmai būna įvairių formų ir spalvų. Štai pavyzdžiui šiandien maniškiai panašūs į kvapą lauke po lietaus temstant, nors dar vakar lyginau juos su transporto spūstimis piko metu. Neįsivaizduoju kokiomis gėlėmis pražys mano rytojus, tačiau rytoj bus rytoj, o čia ir dabar man labai jauku: seniai bejaučiau pienių pūkų lengvumą mintyse. Šviesu. Rodos bent jau kol kas lietūs lyja kažkur kitur.

* * *

P.S.: "...apkabink mane, aš labai arti..." :]

Apie (ne)Vaidą

Praėjęs vakaras/naktis man įrodė, kaip kartais į naudą būna savyje atsisegt užtrauktuką ir kaip kokį šiek tiek susitepusį megztinį nuo savęs nuvilkti problemų bei nevisai šviesių minčių sluoksnį ir palikt namie tarp keturių sienų (kol kas dar neturiu minčių kokiais skalbimo milteliais skalbti tą savo kasdieninį drabužį). Turėjau drąsos būti kitokia: apsirengti trumpesne, negu kad man įprasta, suknele; apsiauti batelius aukštesniu kulnu, negu kad paprastai aviu; bendrauti su kitais žmonėmis, negu kad dažniausiai bendrauju; šokti klausantis kitokios muzikos, negu kad visada klausausi; grįžti namo vėliau, negu esu įpratusi ten grįžti. Ir nepasakyčiau, kad ta šiek tiek kitokia Vaida man nepatiko. Na, galbūt ir nenorėčiau, o gal ir nesugebėčiau tokia būt visąlaik, bet "atitrūkt" retkarčiais reikia. Vien jau tam, kad nors keletui valandų prie rūpesčių atsirastų "offline" būsena.

Be kelių minučių trys, gilyn į naktį tolstantis taxi ir lavina minčių skaudančių kojų "dėka" kelis kartus pailgėjusiam kely "pramonės prospekto Maxima - namai". Tada keturi rakto pasukimai durų spynoje, prieškambaryje paliekami bateliai, mano gražioji suknelė pakeičiama į rausvą pižamą ir butas paskęsta ramybėje iki ryto - Vaida grįžo į realybę pas savo dėmėtus megztinius.


* * *

P.S.: viena kursiokė prisipažino, kad aš buvau pirmas žmogus, kuris jai įrodė, kad linksmintis iš visos širdies įmanoma ir nesuvartojus nei vieno lašo alkoholio :]

Apie abejones

"Abejonė - būsena tarp tikėjimo ir netikėjimo, apima neapibrėžtumą arba nepasitikėjimą, faktų, motyvų ar sprendimo užtikrintumo trūkumą. Dėl abejonės atmetami arba atidedami tam tikri veiksmai, kurie manoma, gali būti klaidingi ar sukelti nepageidaujamas rezultatus. Abejonė taip pat gali būti apibrėžta, kaip neapsisprendimas tarp dviejų ar daugiau pasirinkimų, kuris iš jų geriausias." - taip man atsakė google'ė, kai jos paklausiau kodėl kartais man taip sunku užmigti ir kodėl mano pavasarį užklojo sniegas (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme). Nors nesudariau jokios mano galvelės nuomos sutarties su tomis galbūt kiek keistokomis ir sunkiomis mintimis, jos vistiek čia įsikūrė, ir dabar tarsi maži pilki žmogeliukai bando viską many sujaukti. 1:0 - kol kas jų naudai.

O viskas prasidėjo nuo to, kai pastebėjau, kad ūgiu susilyginau su savo tikslais. Bet čia ne tas atvejis, kai žmogus užlipa į savo kalno viršūnę. Mano situacija kiek liūdnesnė: aš augu, o mano tikslai mažėja. Pavyzdžiui, kokioj devintoj klasėj svajojau tapti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje gerai vertinama psichologe ir pasaulio gelbėtoja. Gal ir naivoka, bet tada aš tuo tikėjau ir nugalėjusi visus man kelią bandančius užkirsti slibinus (pačio baisiausiojo vardas buvo matematikos valstybinis egzaminas) bent vienu žingsneliu priartėjau arčiau savojo tikslo - įstojau ten, kur rodos ir turėjau atsirasti. Kai pirmam kurse paragavau ir išsiaiškinau kokio gi skonio iš tikrųjų yra ta psichologija, pagalvojau, kad galbūt man užteks geros psichologės vardo tik savo šalies mastu. Vėliau sekė ta stadija, kai man atrodė, kad gal man net nereikia padaryt kažkokios didelės karjeros ir pakaktų vien galimybės padaryt kažkam kažką gero, o vat štai šiandien aš jau net nežinau ar išvis norėčiau dirbti pagal tą specialybę, kuri bus įrašyta mano bakalauro diplome. Maža to, vis dažniau pagaunu save svarstant apie magistro studijas, bet ne klinikinėj psichologijoj, o kažkur kitur. Kur nors, kur būtų kuo mažiau mano ašarų ir sunkių svoriu minčių. 

Kai pabandžiau su kuo nors pasidalint savo tokiomis dvejonėmis, išgirdau "kokia nesąmonę čia sugalvojai?", "netikiu, kad BŪTENT Tu man taip sakai", "o tai kam čia tada stojai?", "tikiuosi Tau tai greit praeis" ir pan. Ir kaip man dabar visiems paaiškinti kaip sunku, o kartais net gi ir nepakeliama, suprasti daugiau negu reikia; automatiškai visur ir viskam ieškoti paaiškinimų ir priežasčių; bandyti skaityti tarp eilučių; žinoti daug, bet nemokėti to taikyti savo gyvenime; bandyti laikyti dangų; suvokti tai, kas vyksta ir kur link tai nuves; tikėtis gilių santykių ir jų negauti. Kartais geriau nežinot nieko ir plaukti pasroviui negalvojant per daug giliai. Kai lieti tik paviršių, mažiau skauda tiek Tau, tiek kitam. Niekas man anksčiau to nesakė, o dabar, kai pati savo kailiu tai pajutau, supratau, kad kartais galima apsinuodyti net savo svajonėm.

"Nesugriaukit manęs" - prašau dabartinių savo galvelės nuomininkų žiūrėdama kaip byra tinkas nuo mano kruopščiai daug daug metų statytos tvirtovės. Nors... galbūt griūties man dabar labiausiai ir reikia. Tam, kad galėčiau pastatyt kažką naujo. Bet ar nesisapnuos naktimis ilgesys tam, kas buvo ir galėtų būti? Sapnuosis. Bent jau dėl šito nekamuoja abejonės. Kaip norėčiau, kad googl'ė galėtų atsakyti ką man daryti toliau.

* * *

P.S.: vienas žmogus yra prisipažinęs, kad viena iš priežasčių kodėl jis žavisi manimi, yra ta, kad planuoju būti psichologe. Atleisk, jei to nebus.