Apie (ne)Vaidą

Praėjęs vakaras/naktis man įrodė, kaip kartais į naudą būna savyje atsisegt užtrauktuką ir kaip kokį šiek tiek susitepusį megztinį nuo savęs nuvilkti problemų bei nevisai šviesių minčių sluoksnį ir palikt namie tarp keturių sienų (kol kas dar neturiu minčių kokiais skalbimo milteliais skalbti tą savo kasdieninį drabužį). Turėjau drąsos būti kitokia: apsirengti trumpesne, negu kad man įprasta, suknele; apsiauti batelius aukštesniu kulnu, negu kad paprastai aviu; bendrauti su kitais žmonėmis, negu kad dažniausiai bendrauju; šokti klausantis kitokios muzikos, negu kad visada klausausi; grįžti namo vėliau, negu esu įpratusi ten grįžti. Ir nepasakyčiau, kad ta šiek tiek kitokia Vaida man nepatiko. Na, galbūt ir nenorėčiau, o gal ir nesugebėčiau tokia būt visąlaik, bet "atitrūkt" retkarčiais reikia. Vien jau tam, kad nors keletui valandų prie rūpesčių atsirastų "offline" būsena.

Be kelių minučių trys, gilyn į naktį tolstantis taxi ir lavina minčių skaudančių kojų "dėka" kelis kartus pailgėjusiam kely "pramonės prospekto Maxima - namai". Tada keturi rakto pasukimai durų spynoje, prieškambaryje paliekami bateliai, mano gražioji suknelė pakeičiama į rausvą pižamą ir butas paskęsta ramybėje iki ryto - Vaida grįžo į realybę pas savo dėmėtus megztinius.


* * *

P.S.: viena kursiokė prisipažino, kad aš buvau pirmas žmogus, kuris jai įrodė, kad linksmintis iš visos širdies įmanoma ir nesuvartojus nei vieno lašo alkoholio :]