Mielas pavasari,

manęs kol kas nebus. Slėpsiuosi už milijono gigabaitų (nu gerai, gal šiek tiek mažiau) straipsnių mano kursiniui. Turiu lygiai savaitę, jeigu noriu kitą trečiadienio vakarą po beveik trijų savaičių sugrįžt namo pas mamą. Savaitę, kurioje suskaičiuota beveik kiekviena minutė. Ir nors žinau, kad mama rašydama sesei elektroninį laišką abejojo ar suspėsiu, aš žinau, kad tai padarysiu, nes 1) ne pirmas kartas, kai kažkas man sako, kad negaliu, o aš imu ir padarau; 2) vietoj tylaus sąžinės balso turiu visą garsiakalbį, kuris man padės pasiekt mano užsibrėžtą tikslą; 3) nėra to, ko studentas negalėtų padaryti. Ir kaip juokėmės šiandien su kursiokėmis prieš psichiatrijos seminarą - jeigu labai pavargsiu, tai laisvalaikiu (kas tas yr?) galėsiu parašyt Martišiui pora referačiukų ar padaryt psichologinės diagnostikos namų darbus. Guodžia bent tas, kad mano semestro darbų sąraše išbrauktų punkčiukų šiek tiek daugiau nei likusių nepadarytų. Palinkėkit man sėkmės! :]

O kad jau apie mano kursinį, tai... Rašau jį apie tai, kaip vaiko atsiradimas veikia santuoką. Ir gaila, kad reikia naudotis straipsniais, o ne šiaip pavyzdžiais iš gyvenimo, nes paskutiniu laikotarpiu tik ir girdžiu kaip kažkas kažką pagimdo ar kaip kažkas su kažkuo tuokiasi. O dar šiandien ryte besėdint skaitykloj ir bjaurojantis veidą intelektu gavau tokį įdomų klausimą: "o tai, pavyzdžiui, Tau Tavo būsima šeima magistro studijose nemaišys?". Džyyyzis, koks dar magistras ir kokia šeima, kai galvoj sukasi mintis "mesiu studijas, nes tingiu rašyt kursinį"?

Taigi, mielas pavasari, nepažadu, kad pasimatysim, nes kančios žada baigtis jau tik vasarą - birželio 4. Na, nebent stogas greičiau nučiuožtų.

Myliu, bučiuoju ir iki: reikia bandyt eit pasidžiaugt miegu, nes ryt planuoju nuo kokių 8 okupuot pačią geriausią vietą skaitykloj.

Vaida

* * *

P.S.: nereikia labai rimtai žiūrėt į šitą įrašą. Tiesiog mane šiandien kamuoja šiek tiek perdėtas hiperaktyvumas, kuris pasireiškia dideliu kiekiu nesąmonių kalbėjimo.