Nebe suskaičiuoju kiek pirmųjų sakinių šiandien ištryniau čia, kol parašiau tai, ką šiuo metu Tu dabar skaitai. Iš tikrųjų tiksliai net ir nežinau ką norėčiau pasakyti, bet ir tylėt po truputėlį tampa nebe pakeliama. Štai todėl turėčiau dabar atsiprašyt Tavęs, kad eilinį kartą mano įrašas neatitinka blogo pavadinimo. Taip jau gaunasi, kad šypsenom ir džiaugsmu visada atrandu su kuo pasidalint, o štai kai baigiasi Kalėdos, purvinas lėkštes lieku plauti viena. Ir nežinau ar čia aš nedrįstu parodyt, kad man negerai, ar tiesiog... neturiu žmonių, su kuriais galėčiau būt visokia, o ne vien tik Vaida, kuriai visada viskas būna gerai. Žmonės bijo tiek savo, tiek svetimo liūdesio - taip kalba ne vien psichologijos vadovėliai, bet ir asmeninė patirtis. Dar ji sako, kad su baimėmis reikia kovoti, štai todėl prieš gerą pusvalandį peržvelgiau kontaktus skaipe ir... vistiek nesuradau vakaro pašnekesiui kitų pirštų, kurie galėtų spragsenti klaviatūra kitoje ekrano pusėje: tų, kurių žodžius man norėtųsi skaityt, būsena nėra nei žalia, nei geltona, net nei raudona - pilka ir žodis offline. Nors ką aš jiems būčiau pasakius? "Labas, kaip Tu?". O kas paskui? Panašu, kad bent jau kol kas mano baimės stipresnės už norus. Norus... O ko aš noriu? Noriu noriu noriu... Noriu, kad manęs ne tik klausytųsi, bet ir girdėtų. Kad suprastų. Kad leistų išsikalbėt. Kad nesakytų "apie tokius dalykus ne per skaipą reikia šnekėt" (taip, ne per skaipą, bet nuo kažko pradėt reikia). Ir aš tikiu, kad ateis tokia diena, kai tai nutiks, bet iki jos man reikia padaryti du dalykus: nugalėt savo kvailą baimę ir prisijaukint žmogų, kuris nebijotų mano liūdnų debesėlių, iš kurių kartais lyja lygiai taip pat, kaip kad dabar už lango. Šiąnakt tas lietus liūdnai mergaitei dainuos liūdną lopšinę, kol galiausiai ji užmigs ir susapnuos skaidrų vandenį (sapnų aiškintojai sako, kad tai reiškia laimę).
Labanakt.
* * *
P.S.: gal jau būtų laikas pasikeist blogo pavadinimą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą