Apie tai, kaip nelietingai jaučiuosi lietingą dieną :]

Jeigu paklaustumėt mano mylimiausio namuose pas mamą gyvenančio jaukiai marginto ir papuošto žodžiais "svajonė apie amžinai žydintį medį išsipildė, kai sutikau Tave" puodelio kada jis jaučia gražiausius jausmus, jis atsakytų, kad tai įvyksta tada, kai jį aplanko raudona arbata su marcipanais. Kitaip atsakytų mano muzikos grotuvas: jam pačius šviesiausius jausmus bent jau šiuo metu dovanoja  Andriaus Mamontovo "Spalvotų sapnų" lėta versija (pasiklausyk). Dar kitaip pasakytų mano muzikinių instrumentų kampelyje tyliai snaudžianti tėvelio dovanota gitara: jos nuomone, nuostabiausi jausmai skamba tyliais mažoriniais arpedžio. Nesvarbu kiek dar daiktų kalbinčiau ir bandyčiau atspėti ką reiškia jausmai iš jų kiekvienam - atsakymas kaskart būtų skirtingas, nes dabar jau žinau, kad jausmai būna įvairių formų ir spalvų. Štai pavyzdžiui šiandien maniškiai panašūs į kvapą lauke po lietaus temstant, nors dar vakar lyginau juos su transporto spūstimis piko metu. Neįsivaizduoju kokiomis gėlėmis pražys mano rytojus, tačiau rytoj bus rytoj, o čia ir dabar man labai jauku: seniai bejaučiau pienių pūkų lengvumą mintyse. Šviesu. Rodos bent jau kol kas lietūs lyja kažkur kitur.

* * *

P.S.: "...apkabink mane, aš labai arti..." :]